ŠAULIŲ AVIACIJOS KŪRIMASIS LIETUVOJE


Šaulys, lakūnas JULIUS KUMPIKEVIČIUS-KUMPIKAS




1935 m. birželio mėn. grįžau į Kauną. Spauda vėl pradėjo rašyti visokias nesąmones. Tai buvo vadinamoji "geltonoji spauda". Pav., rašė, kad lakūnas Kumpikevičius perims Lietuvos Aero Klubą — ir daugiau panašių prasimanymų. Į visas nesąmones, paskelbtas spaudoje, nereagavau, tiesiog jas ignoravau.

Vieną vakarą, vaikščiodamas Laisvės Alėja, sutikau "Trimito" redaktorių Joną Kalnėną. Jis ir sako: "Esi šaulys nuo pat jaunystės. Steik šaulių aviaciją, aš tau padėsiu".

Paklausiau, kaip jis galės man padėti. Jis atsakė: "Kol neturi darbo, galiu padėti susirasti tarnybą". Atsisakiau nuo visų pasiūlymų. Pasakiau Kalnėnui, kad dar du mėnesius pasiliksiu Kaune ir šiek tiek paskraidysiu savo lėktuvu ir tiek, kiek leis — LAK lėktuvais.

"Trimito" redaktorius neatleidžia: "Prašau rytoj atvykti į Šaulių Sąjungos štabą ir užeiti į "Trimito" redakciją.

Palydėjęs J. Kalnėną į Žaliakalnį, iki jo namų Ąžuolyne, lipdamas žemyn į miestą, pradėjau rimtai galvoti ar steigti L. Š. Sąjungos aviaciją, ar ne.

Sekantį rytą apie 10-11 val. buvau Sąjungos štabe ir užėjau į "Trimito" redakciją. Buvau labai šiltai sutiktas redaktoriaus J. Kalnėno ir jo padėjėjo viceredaktoriaus Juozo Žukausko. Išdėsčiau, kad bus labai daug sunkumų ir kliūčių iš Lietuvos Aero Klubo, nes gandai jau eina, kad lakūnas Kumpikevičius steigia šaulių aviaciją.

Plačiau išsiaiškinus, J. Kalnėnas pasiūlė nueiti į darželį, kur aš rasiąs plk. ltn. Kalmantą, kuriam jis išaiškinęs kokiu reikalu aš norįs jį matyti. Plk. Kalmanto anksčiau nepažinojau. Išdėsčiau, kad yra būtina ir garbinga steigti šaulių aviaciją, kad latviai ir suomiai jau turi savo lėktuvus.

Plk. Kalmantas, išklausęs mano žodžius, nieko tikro neatsakė. Taip tas reikalas ir buvo užmirštas.

Pagyvenęs kurį laiką Kaune, rugsėjo mėn. išvykau į Mažeikius pas tėvus, bet neturėjau ramybės. Visuomenė pradėjo ruošti visokias paskaitas bei subuvimus, kuriuose turėjau kalbėti. Tas man nebuvo prie širdies. Nutariau padėti tėvams, kol būsiu reikalingas. Tėvai turėjo mažą fabrikėlį, veldavo milus ir užsiimdavo drobės bei medžiagų apdirbimu ir dažymu.

Apsipratau su nauju darbu. Atsirado daugiau laiko. Prasidėjo medžiojimo sezonas. Įsigijau seterį paukščiams ir skaliką zuikiams ir lapėms medžioti. Laikas bėgo be galo greitai. Pasibaigus medžioklės sezonui, prasidėjo kvietimai pasisvečiuoti šeimose. Visą laiką užimtas ir užimtas.

1936 m. pavasarį pradėjau gauti daug laiškų iš Kauno, kurie ragino mane grįžti į Kauną ir vėl įsijungti į lakūnų grupę. Mano lėktuvas buvo L.A. Klubo angare ir stovėjo nepajudintas.

Tų pačių metų gegužės mėn. atsiradau Kaune. Sustojęs pas brolį, sekančią dieną pradėjau ieškoti tarnybos. Nutariau eiti į Kauno Miesto Savivaldybę, nes ten buvo laisvų vietų, taip skelbė spauda. Nuėjau tiesiai į burmistro kabinetą. Burmistru tuo metu buvo, man iš anksčiau pažįstamas, plk. A. Merkys.

Priėmė mane, paklausinėjo apie mano skridimą. Kaip pasakiau, kad noriu darbo, jis pasakė: "Gerai, turiu neblogą, bet labai atsakomingą tarnybą. Valandos nebus malonios. Darbas prasidės 6 val. vak. ir baigsis 1 val. ryto. Bet atlyginimas bus geras". Sutikau ir buvau priimtas.

Turėjau degalais ir tepalais aprūpinti visus miesto autobusus ir prižiūrėti jų remontų dirbtuves.

Pradėjęs naują tarnybą Kauno Savivaldybėje, turėjau visą dieną laisvą. Nuėjau į "Trimito" redakciją. "Susitikau su red. J. Kalnėnu ir vicered. J. Žukausku. Kalnėnas pasakė: "Turime naują Sąjungos vadą plk. Saladžių ir naują Štabo viršininką — gen. štabo plk. ltn. Žuką. Einame pas Žuką ir judinkime šaulių aviacijos steigimą".

Nustebau plk. ltn. Žuko maloniu sutikimu ir dar didesniu šaulių aviacijos steigimo susidomėjimu. Aptarus visą reikalą priminiau, kad steigimas sudarys daug nemalonumų ne tik man, bet ir tiems, kurie remia šaulių aviacijos steigimą.

Gen. štabo plk. ltn. Žukas pasakė, kad jis eisiąs pas Sąjungos vadą ir jam referuosiąs. Po gero pusvalandžio grįžęs pranešė, kad Sąjungos vadas nori mane matyti ir pasikalbėti.

Lietuvos Šaulių sąjungos vado kabinete, nuoširdžiai pasisveikinę, atsisėdome. Plk. Saladžius tarė: "Mes labai norime turėti savo aviaciją, bet turėsime daug kliūčių nugalėti: pirmiausia — prieš mus yra nusistatęs Lietuvos Aero Klubas, o jo veikiamas, gali prieš mus būti ir Karo Aviacijos viršininkas. Mes turime turėti šaulių aviaciją, bet, bent pradžioje, prie Šaulių Sąjungos štabo negalime kurti šaulių aviacijos būrio".

Ledai buvo pralaužti. Grįžtame į plk. ltn. Žuko kabinetą. Žukas pasakė: "Pirmąjį šaulių aviacijos būrį galime bandyti steigti prie Kauno Komendantūros, o kai būrys sustiprės, mes jį prijungsime prie Centro štabo".

Sekančią dieną vėl atsiradau prie Kauno karo komendanto durų. Jis priėmė mane be eilės. Išdėsčius visą reikalą, jis sutiko priimti šaulių aviacijos būrį savo žinion.

Tikėkite, nudžiugau kaip mažas vaikas, gavęs nematytą žaisliuką.







PRASIDEDA DARBAS


Įsteigus šaulių aviacijos būrį prie Kauno Komendantūros, vėl neturėjau ramybės. Skambino atskiri asmenys ir šaulių būriai. Kauno miesto šauliai prašėsi perrašomi iš vietinių būrių ir klausė, kur gauti sutikimą persikelti ir įsiregistruoti į šaulių aviacijos būrį.

Praėjo kiek laiko, gal dvi ar trys savaitės, Kauno komendantas pranešė Šaulių štabui, kad turi skirti atskirą raštininką šauliams perregistruoti į šaulių aviacijos būrį. Skambina man iš Šaulių Sąjungos štabo ir prašo atvykti pasikalbėti.

Atvykus, plk. ltn. Žukas pranešė, kad būrys jau turi 180 žmonių. Sąjungos vadas sutiko visus priimti į Šaulių Sąjungos būrį ir jį prijungti tiesioginiai prie Šaulių S. štabo.


DAR VIENAS LAIMĖJIMAS


Pradėjau kalbėti per šaulių pusvalandį per Lietuvos radiją. Aukos pradėjo plaukte plaukti. Reikėjo dar paskatinti aukų plaukimą. Pasitariau su dailininku Burba. Jis pagamino aukų lapus ir aukotojų ženklelius, kurie buvo aprobuoti Šaulių Sąjungos vado plk. Saladžiaus.

Šaulių Centras išsiuntinėjo visiems rinktinių vadams ne tik aukų lapus, bet ir šimtus ir tūkstančius tų ženklelių.





1936 m. birželio mėn. skambino man iš Lietuvos Aero Klubo, kad ten vyksta posėdis ir prof. Z. Žemaitis prašo mane atvykti pasitarti. Palikęs savo vietoje pavaduotoją, nuvykau į L. A. Klubą. Ten radau aviacijos mjr. Pyragių, ltn. Joną Dženkaitį ir dar keletą kariškių, kurių pavardžių nebeprisimenu.

Matau, kad man atvykus, padėtis pasidarė įtempta. Prof. Z. Žemaitis išsikvietė mane į atskirą kabinetą. Pradėjo prikaišioti, kad Klubas man tiek daug padėjo, o aš, steigdamas šaulių aviaciją, norįs Lietuvos Aero Klubą sunaikinti. Jis pagrasino, kad jei neatšauksiu šaulių aviacijos steigimo, turėsiu daug nemalonumų, ir gal net būsiu suspenduotas, negalėsiu skraidyti.

Į grasinimą atsakiau ramiai: "Pone profesoriau, pagal tarptautinį susitarimą čekų civilinio lakūno leidimas yra tokio pat lygio kaip ir L. A. Klubo. Jei tamsta ir toliau grasinsi man, prašau grąžinti man čekų lakūno leidimą ir atsiimti savo". Atrodo, kad pasakiau per daug.

Prof. Žemaitis atsakė: "Tuomet mes naudosime prieš tamstą visokias represijas. Neleisime tamstai skraidyti A. Klubo lėktuvais, o jūsų turimą lėktuvą, kurį laikote mūsų angaruose, išmesime".

Atsakiau: "Pone profesoriau, lėktuvas senas, gali pastovėti lauke. Pagal turimą mano ir lėktuvo licenziją, kol ji nepasibaigs, tamsta man negali nieko padaryti".

Su prof. Žemaičiu išsiskyrėme nelabai maloniai. Tas pašnekesys ir grasinimai mane labai prislėgė. Sekančią dieną buvau Čekų pasiuntinybėje Kaune. Atėjęs pasakiau, kad norėčiau turėti dublikatą mano lakūno liudymo ir jį pratęsti dar metams ar dviem.

Pridėjęs visus dokumentus ir nuotraukas, kaipo nebegyvenantis Čekoslovakijoj, po poros savaičių gavau lakūno liudijimą neribotam laikui. Visą laiką turėjau du liudijimus: pirmutinį — įgytą Čekoslovakijoj ir antrą — Lietuvos Aero Klubo.

Nuėjęs vėl į Šaulių Sąjungos štabą, užėjau pas J. Kalnėną. Papasakojau jam, kad buvau iškviestas į Aero Klubą, kur prof. Z. Žemaitis pabėrė man daug žiaurių grasinimų ir įspėjimų, kad būsiąs išmestas iš visų tarnybų dabar ir ateity.

Kalnėnas pasakė, kad jis, t.y. prof. Žemaitis, nieko negalės padaryti. Be to, jis žadėjo sekančią dieną apie tai informuoti plk. ltn. Žuką ir Sąjungos vadą.

Kada vėl užėjau į Šaulių Sąjungą man buvo liepta eiti pas štabo viršininką, ar patį vadą. Nuėjau pas štabo viršininką. Plk. ltn. Žukas kalbėjo telefonu ir įtemptai klausėsi. Man davė ženklą tylėti. Pabaigęs kalbėti, jis pasisakė kalbėjęs su prof. Žemaičiu ir perspėjęs jį dėl jo išsišokimų, nes jei esą lakūnas Kumpikevičius kreiptųsi į spaudą, jam, prof. Žemaičiui, būtų labai daug nemalonumų.

Jis pataręs prof. Žemaičiui su manim išsiaiškinti asmeniškai jam patogiu laiku ir vietoj.

Po poros dienų prof. Žemaitis paskambino man iš Aero Klubo ir prašė užeiti į jo butą Kalnų gatvėj, sutartą dieną ir valandą.

Prof. Žemaitis pasitiko mane gana draugiškai. Pradėjome kalbėtis. Jis buvo nuomonės, kad šaulių aviacijos steigimas labai pakenksiąs Aero Klubui. Aš buvau nuomonės, kad šaulių aviacija Aero Klubui nepakenks. Šaulių aviacija aukų telkimo vajų vedanti tik šaulių tarpe, jokių loterijų daryti neplanuojama. Jis pažadėjo man įvairių lengvatų ir kad galėsiu toliau skraidyti.

Aš nebegalėjau sustoti pusiaukelėje, nes ratas jau buvo užsuktas ir iš mano pusės būtų negarbinga pradėtą darbą nutraukti.

Tuo metu į kambarį įėjo prof. dukra su padėklu, ant kurio buvo kava, pyragaičiai ir gėrimai. Pradėjome visi trys kalbėtis.

Atmosfera pasidarė daug jaukesnė. Dukra teiravosi apie gyvenimą Prahoje. Jai išėjus, su profesorium pasikalbėjom be aštresnių žodžių. Atsiprašiau, kad turiu anksti būti darbe. Išleisdamas, prof. pasakė, kad kol šauliai įsigys nuosavą lėktuvą, aš galįs skraidyti Aero Klubo lėktuvais, o mano lėktuvą ir toliau paliks angaruose, o jei būčiau suinteresuotas jį parduoti - Klubas jį atpirktų. Padėkojęs profesoriui, atsisveikinau.

1936 m. lapkričio 29 d. buvo įsteigtas šaulių aviacijos pirmasis būrys. Trumpą atidarymo žodį teko tarti man. Po mano kalbos Šaulių Sąjungos vadas plk. Saladžius padėkojo man už tokį didelį atliktą darbą, steigiant šaulių aviaciją ir pranešė, kad Kariuomenės štabo nutarimu šaulių aviacijos būrys bus priskirtas prie Karo Aviacijos tolimesniam vystymuisi.

Sąjungos vadas pristatė man vyr. ltn. Krasnicką (dabartinį Audronį) kuriam ir perdavė būrio vadovybę. "Mauras atliko darbą, mauras gali eiti", taip pasakė "Trimito" redaktorius Jonas Kalnėnas.

Buvau priblokštas, bet ir toliau dirbau su Šaulių Sąjungos Centru. Ypač artimai susidraugavau su generalinio štabo plk. ltn. Žuku, o kiek vėliau ir plk. Saladžium.

Ateidavau į aerodromą paskraidyti, bet visų lakūnų akys žiūrėjo į mane nepalankiai. Tiesa, Aero Klubo lėktuvais teko šiek tiek paskraidyti, bet mano darbo sąlygos neleido vakarais atvykti į aerodromą. Savo lėktuvą "Šmoliką" pardaviau Aero Klubui.

Aero Klubo lakūnai buvo gana silpnai paruošti. Teko su keliais paskraidyti, bet lėktuvą valdžiau aš.

Vis rečiau nueidavau ne tik į aerodromą, bet ir į Šaulių Sąjungos Centrą.

1938 m. perėjau tarnauti į Vyriausios Kelių valdybos užmiestinių autobusų judėjimo skyrių, inspektoriaus pareigoms. Darbas man patiko, bet dažniausiai būdavau komandiruojamas tikrinti kelius ir aiškinti skundus.

Vieną dieną į Kelių valdybą paskambino Šaulių Sąjungos adjutantas, kad štabe yra iš Amerikos atvykęs lietuvis lakūnas Paulius Šaltenis. Štabe buvau supažindintas su lakūnu Šalteniu. Buvo rugpjūčio 5 ar 6 diena. Lakūnas Šaltenis padarė man labai malonų įspūdį — puikiai kalbėjo lietuviškai, buvo draugiškas ir nuoširdus.

Berods, rugsėjo 19 d., vėl buvau iškviestas į Sąjungos štabą. Gen. štabo plk. ltn. Žuko kabinete radau Paulių Šaltenį.

Pasikalbėjus, plk. ltn. Žukas paaiškino, kad Paulius Šaltenis norįs suruošti Aviacijos šventę Anykščiuose ir skridimui pasirinkęs mane. Kadangi aš turįs šaulių uniformą ir lakūno ženklą ant jos, būtų puiki Šaulių Sąjungos reprezentacija. Sutikau, Iš tarnybos gavau keletą laisvadienių.

Rugsėjo 21 d. 11 val., įsidėję į užpakalinę sėdynę atsarginį benzino baką, pakilome iš Kauno aerodromo.

P. Šaltenis paaiškino man pakilimo ir perskridimo greitį. Pirmą kartą pakilau su "Sakalu". Jokio triukšmo, nei bildesio, vairai švelnūs. Oras puikus. Skrendame virš Ukmergės plento, aš visą laiką valdau lėktuvą. Matosi jau ir Anykščiai. Šaltenis perima vairą, suka ratą ir rengiasi tūpti.

Anykščių "aerodromas" — puikus dobilienos laukas. Užkurta ugnis vėjo krypčiai rodyti ir raudonos vėliavėlės sustojimo vietai.

Mums nutūpus, "Sakalą" apsupo didžiulės žmonių minios ir daugybė šaulių. Dūdų orkestras pradėjo groti maršus. Pasibaigus viešoms ceremonijoms aerodrome Paulius pasakė, kad neturėdami daug benzino, padarysime tik du skridimus virš Anykščių.

Paulius pasirinko savo šeimos globėju med. dr. Lisauską ar Leskauską. Padaręs porą ratų apie Anykščių miestelį, nutūpė.

Nesustabdęs variklio, pasiteiravo, kas sekantis. Vienbalsiai buvo išrinktas Vienuolis Žukauskas, didelis Šaulių rėmėjas. Man buvo labai miela paskraidinti tokį garbingą asmenį. Pakilome, apsukome porą ratų. Anykščiai atrodo lyg didelėje duobėje. Vaizdas puikus: teka upė, netoliese matosi Anykščių Šilelis.

Nutūpę, pripylėme benzino iš atsarginio bako sekančios dienos kelionei į Kauną. Po to, Šaulių Klube buvo puikios vaišės.

Sekančią dieną jau buvome Kaune. Paulių matydavau labai dažnai. Padarėme daug nuotraukų, tik gaila, teko jas palikti Kaune.

Išlydint Paulių Šaltenį į Ameriką, pasikeitėm adresais ir išsiskyrėm kaip tikri broliai.

Išsikalbėjus su P. Šalteniu apie Šaulių Sąjungai dovanotą lėktuvą, paaiškėjo, kad lėktuvas buvo nutartas dovanoti Aero Klubui, bet sužinoję, kad steigiama Šaulių Sąjungos aviacija, nuomonę pakeitę ir padovanojo šaulių aviacijai. Prie to nutarimo prisidėjo Pranas Narvydas ir Juozas Ginkus.

Vėliau sužinojau, kad mano skridimui į Anykščius buvo kliūčių, bet tik dėka plk. ltn. Žuko ir P. Šaltenio užsispyrimo, tas garbingas skridimas atiteko man.

Aukos vis plaukė. 1938 m. pradžioj Šaulių Sąjungos štabe buvo apie 60,000 litų lėktuvų pirkimui. 1939 m., užbaigus aukų rinkimą, kasoje jau buvo apie 117,000 litų. Buvo nupirkti trys K. L. 35 tipo lėktuvai. Teko skraidyti su visais.

Vienas lėktuvas iš šaulių angarų dingo ir atsirado Karo aviacijos žinioje. Kas tai padarė, nežinau, bet faktas buvo nemalonus, nes pinigus suaukojo lietuvių visuomenė. Mačiau daugelį aukų lapų, kai kurie neturtingi šauliai aukojo po 14 ar 20 centų.

Kaip galėjo Šaulių Sąjungos vadas perleisti pinigus Karo aviacijai? Tikiu, kad tai padarė plk. ltn. Gužas, per Ginklų Fondą.

Asmeniškai perdaug nesirūpinau, nes šaulių aviacija dar turėjo tris lėktuvus: vieną Taylor "Cub" atvežtą Pauliaus Šaltenio ir du K. L. 35 pirktus už šauliams suaukotus pinigus, bet visuomenėj, ypač šaulių tarpe, buvo kilęs didelis nepasitenkinimas.

1939 metais teko nemažai skraidyti K. L. 35 lėktuvais. Juos vadinom Klemukais. Šaulių aviacijos būrys iš Kauno Miesto Savivaldybės, per sekretorių Pečiukaitį, Žaliakalny gavo sklypą. Ten buvo numatyta pastatyti šokimams su parašiutais bokštas.

Tam daugiausia padėjo redaktorius J. Kalnėnas. Susitikimuose su Pečiukaičiu keletą kartų teko dalyvauti ir man.







VĖL KARO AVIACIJOJ


1939 metų rudenį, paskelbus visuotinę mobilizaciją, parvykęs į savo butą, radau šaukimą tuojau prisistatyti į Karo Aviacijos antrąją oro eskadrilę. Kadangi buvo labai vėlu, paskambinau į Aviacijos štabą, klausdamas ką turiu daryti. Liepė atvykti 8 val. ryto.

Nuvykęs į II oro eskadrilę, prisistačiau. Pasakė, kad esu paskirtas į Karo Aviacijos mokyklą. Liepė važiuoti į sandėlius gauti visą aprangą ir nurodymus kur apsigyventi.

Į sandėlius nuvažiavęs draugo paskolinta lengva DKV auto mašina, radau viršilą Karlą, savo buvusį viršilą kai atlikau tarnybą II eskadrilėje. Jis ant stalo sukrovė visus aprangos daiktus ir revolverį, berods sunkųjį F.N.

Gerai, kad turėjau auto mašinėlę, šiaip nežinau kaip bučiau viską panešęs. Apsigyventi paskyrė į lakūnų puskarininkių patalpas pačioje Fredoje.

Nuvykęs susipažinau su lakūnais puskarininkiais. Gavau gerą patalpą. Spintos buvo labai patogios, pakankamai vietos turtui išsidėstyti.

Nebeprisimenu kas buvo mano tikras viršininkas iš karininkų, galėjo būti aviacijos ltn. Bražėnas, tik žinau, kad turėjau gana smarkų viršilą.

Ryte keldavo maždaug 6:30 val. Trumpa mankšta, pasirinktinai, bėgti ar kitaip sportuoti. Po pusryčių skraidymas.

Aviacijos mokykloje išbuvau dvi savaites. Visą laiką teko skraidyti su mokyklos lėktuvais. Daugiausia skraidžiau su visų dalinių karininkais, kurie buvo paskirti į lakūnų — žvalgų kursus.

Po dviejų savaičių Aviacijos mokykloje, pradėjo tikrinti mano skridimus mokyklos inspektoriai. Paskutinę dieną atlikau šaudymus į taikinius foto-kulkosvaidžiu su ANBO V. Vakare teko apsukti keletą ratų ir su "Foker", senu I Pasaulinio karo lėktuvu. Tai buvo paskutinė diena Karo Aviacijos mokykloje.

Sekančią dieną, kaip buvau įsakytas, prisistačiau į I oro eskadrilę, kpt. Nausėdos žinion. Kpt. Nausėda buvo ne tik žymus karo lakūnas ir I eskadrilės vado pavaduotojas, bet ir auksinis žmogus.

Jis painformavo, kad savo žinioje turėsiu K. L. 35 lėktuvą, su kuriuo, reikalui esant, turėsiu skraidyti su slaptais pranešimais tarp Kauno — Šaulių ir Panevėžio aerodromų.

Iš lakūnų puskarininkių mokyklos persikėliau į pastatą virš angarų, kur buvo I oro eskadrilės būstinė. Per visą laiką — apie 2-3 savaites — nebuvo jokių užsiėmimų. Rytinių ar vakarinių patikrinimų nebebuvo. Visą laisvalaikį praleisdavau žaisdamas stalo tenisą. Kiek prisimenu, žaidėjų tarpe buvo ir karo lakūnas Juozas Pyragius.

Su pranešimais teko skristi du kartu: Kaunas - Šauliai - Panevėžys. Šaulių lėktuvas K. L. 35, kuris buvo mobilizuotas kaip ir aš, ore laikėsi labai gerai. Nebijojo jokio blogo oro. Mobilizacijai pasibaigus, grįžau į Vyr. Kelių Valdybą, į savo buvusias pareigas.

Tuo baigėsi mano skraidymai Karo Aviacijoj.


Šaltinis: Egzilyje leistas žurnalas - Karys. JAV: 1978, Nr.1 - 2.

GRĮŽTI Į PAGRINDINĮ LŠS AVIACIJA PUSLAPĮ

Asmenybės

Spauskite foto
A.Gustaitis
J.Dobkevičius
S.Darius
S.Girėnas
F.Vaitkus
Z.Žemaitis
R.Marcinkus
L.Peseckas
J.Pyragius
B.Oškinis
P.Motiekaitis