Kada kilo mintis statyti "Lituanicos" kopiją, sunku pasakyti, bet jau dirbdamas Šilutėje buvau pasidaręs jos modelį. Kai sužinojau, kad režisierius Raimondas Vabalas ruošiasi statyti kino filmą apie S. Darių ir S.Girėną, kuriam reikės legendinio lėktuvo kopijos, jau žinojau pradinius parametrus, buvau apgalvojęs, kokio lėktuvo kurias dalis galėsiu panaudoti. Tad, didelio galvosūkio lyg ir nebuvo.

"Konstravimo biurą" įsirengiau savo namo pusrūsyje ir netrukus stalai jau buvo nukrauti šūsnimis brežinių. Į šią patalpą niekas iš namiškių, netgi uošvienė, neturėjo teisės be manęs užeiti. Bendrus lėktuvo kontūrus žinojau, kitas dalis gerai išstudijavau Karo muziejuje. Tačiau paversti Jak-12 į "Bellancą", o vėliau - "Lituanicą" nebuvo lengva.

Supjaustęs į gabalus liemenį, stengiausi išgauti "Lituanicos" liemens formą, išsaugodamas variklio tvirtinimo rėmą ir kitas jėgines dalis. Čia teko gerokai pagalvoti. Juk lėktuvas turės skraidyti, tad reikia įvertinti konstrukcijos atsparumą, o chromansilio vamzdelius teko virinti ne gamykloje - visus pagrindinius darbus atlikome Panevėžio aeroklubo bazėje.

Būdavo, suvirini, o termiškai tinkamai neapdorota siūlė tik cinkt, ir trūksta liemenyje nuo vidinių įtempimų. O tai jau ne juokai...

Pirmiausiai paruošiau brėžinius, kurie buvo reikalingi man pačiam, kad nenukrypčiau nuo formos, o visa kita turėjau galvoje. Sudarėme dešimties žmonių grupę, kino studijoje sutarėme dėl atlyginimo. Kiekvieno darbą vertinome dirbo valandų skaičiumi. Sudėdavome visą darbo laiką ir proporcingai padalindavome atlyginimą.

Savo valandų neskaičiavau, nes jei būčiau jas pridėjęs, kitiems atlyginimo nebeliktų. O mano padėjėjai nesismulkino, praėjo tam tikras valandų skaičius ir mokėk, nesvarbu, kad kartais trūkdavo kokio varžto, ar aš būdavau neparuošęs brėžinių, ir jie tiesiog prasėdėdavo darbe... Jei kam įdomu, tai per visą lėktuvo statybos laiką uždirbau spalvotam televizoriui, kuris tuomet kainavo, berods, 700 rublių. Tuo tarpu kiti uždirbo po tūkstantį ir net du.

Dirbant klube, pagrindiniai mūsų įrankiai buvo plaktukas, dildė, raktai. Atsakingiausius mazgus užsakėme Panevėžio autokompresorių gamykloje. Nors Prienuose turėjome aviacijos gamyklą, bet ji buvo toli, o čia nubėgi, paprašai darbininko įjungti stakles ir frezuoji reikiamą detalę. Taip sutaupiau laiko, nes nereikėjo ruošti brėžinių, aiškinti jų darbininkui, o ir už kokybę atsakiau pats.

Taip pat buvo daug vargo su važiuokle, kuri pirmą kartą nepavyko, susimetė ratai. Teko tekinti ir ratų diskus, nes neradome reikiamo dydžio.

Pakako vargo ir su sparnais. Nors panaudojau Jak-12 sparnus, bet juos teko ilginti, uždengti užsparnius. Sunkiausia buvo įrengti kitoje vietoje mazgus. Juk lėktuve viskas gerai apgalvota, todėl įvesti svetimkūnį, kad jis atliktų savo funkciją ir nesuardytų konstrukcijos nėra paprasta. "Lituanicoje" labai charakteringa priekinė dalis, sparnų prijungimas. Tam išgauti, teko keisti mazgų vietas. Norint prikniedyti sparnų prailginimus, teko keisti priekinę briauną. Dirbdamas kartais gailėjausi, kad krapštausi prie senų, o ne gaminu naujus sparnus, nors gal taip vis tik buvo greičiau.

Pirmasis "Bellancos" bandymas įvyko Panevėžio aerodrome. Po sėkmingo skridimo vyrai nusprendė pamėtyti mane į orą. Ankščiau Šilutėje vadovavau tautinių šokių kolektyvui ir prie tokių sveikinimų po sėkmingo pasirodymo buvau pripratęs. Tik mėtomas gležnų ansambliečių atidžiai sekdavau jų judesius. Bet čia juk stambūs vyrai, lakūnai... Atsipalaidavau ir ... trenkiausi į žemę. Atsigavau vežamas į ligoninę. Po tokio pasveikinimo kurį laiką negalėjau pro langelį įlipti į lėktuvą.

Aviacijos šventes, kuriose dalyvavo S.Darius ir S.Girėnas su "Bellanca", filmavo Klaipėdos aerodrome. Celiuliozės kombinato kaminai "vaidino" Čikagą. Kad nufilmuotų lėktuvą jų fone, tekdavo jį skubiai išardyti ir surinkti Minijos gatvėje. Tada nervino paiki praeivių klausinėjimai, kaip tas lėktuvas čia nusileido ir kaip jis iš čia pakils. Vėliau, rudenį perdirbau "Bellancą" į "Lituanicą".

Filmavimas neapsiėjo be nuotykių. Viename epizode pagal scenarijų reikėjo lėktuvą pastatyti ant nosies. Buvau numatęs, kad aerodrome iškasime duobę ir į ją įvažiavęs lėktuvas pakryps reikiamu kampu. Buvau prigrasinęs, kad be manęs nefilmuotų, bet R.Vabalas sugalvojo kitaip. Turėjau pagalbininką mechaniką, kuris ir apsiėmė mane "pavaduoti" . Jis neapskaičiavo greičio, lėktuvas įlėkė į duobę, virto ant nosies ir nulaužė propelerį.

Tada perpykau. Stengiesi, lakstai, o čia, pačioje filmavimo pradžioje, dar neskraidžius, aplaužomas lėktuvas. Galvojau, teks, keisti variklį. O nedaug trūko, kad lėktuvas būtų užsidegęs, ir dabar neturėtume nei filmo, nei "Lituanicos". Laimė, pakako pagaminti naują propelerį . O tai irgi nemažas darbas. Panaudota tik centrinė Jak-12 propelerio dalis, o mentes drožti ir prijungti teko pačiam.

Filmo "Skrydis per Atlantą" kūrime dalyvavau su dideliu noru. Neskaičiavau nei darbo valandų, nei jėgų, nelaukiau atlyginimo - svarbu buvo kuo nors prisidėti prie šio kilnaus darbo.

Pasibaigus filmavimui, 1983 m. vasarą su "Lituanica" dalyvavau transatlantinio skrydžio 50-mečio minėjimuose. Pirmasis iš jų įvyko S.Dariaus tėviškėje Judrėnuose. Lėktuvą reikėjo atsigabenti sunkvežimiu ir surinkti. Į šventę suvažiavę svečiai sėdi prie stalų, kiloja taureles, o aš, alkanas, likęs be padėjėjų, turiu krapštytis prie lėktuvo.

Laimė, pasimaišė šaunus žemaitis, vietinis milicijos įgaliotinis. Pasinaudodamas suteikia valdžia jis netrukus man pristatė visą būrį talkininkų. Po darbo prisėdau prie stalo ir pyktis praėjo. Per naktį "Lituanicą" nugabenome į S.Girėno gimtinę Vytogalą, vėliau dalyvavau aviacijos šventėje Vilniuje.

Taip ir skraidžiau su šiuo legendiniu lėktuvu aviacijos šventėse iki 1989 m. gegužės 14 dienos, kada atskraidinau jį į Kauno Aleksoto aerodrome kuriamą Lietuvos technikos muziejų. Dabar jau sunku patikėti, kad norėdamas skristi iš Panevėžio į Kauną, turėjau ilgai derėtis su Rygoje sėdėjusiais sovietų kariškiais įtikinėti Panevėžio aeroklubo viršininką S.Noreiką.

Tik pagrąsinęs, kad skrisiu ir be leidimo, pagaliau jį gavau. Tą pačią dieną su muziejaus darbuotojais surinkome "Lituanicą" buvusioje aerouosto, o dabar muziejaus salėje, kur ji išbuvo iki 1993 metų vasaros ir vėl sugrįžo po skridimo į Soldiną.