Oro žygiai



Pataikėme į gurguolę.


1920 m. spalio bei lapkričio mėn. kariuomenė, palikusi Vilnių, stengėsi sulaikyti besiveržiančius šalies gilumon lenkus. Man, kaip oro žvalgui, kartu su jaun. ltn. I. Dobkevičiu, teko sėkmingai apmėtyti priešus bombomis ir apšaudyti juos iš kulkosvaidžio. Tas įvyko šiaurėje prie Rikantų.
Į sakymas skristi buvo gautas ryto metu ir, kiek prisimenu, 9:30-11 val. mes jau buvome vietoje. Geležinkelio linijoje priešo kariuomenė išsikrovė , ir lenkai skleidosi visais šiaurėje nuo Rikantų esančiais keliais. Šioje vietoje susikerta geležinkelio linija ir keliai.
Skridome 1000m. aukštumoje. Kiek galėjau nustatyti daugiausia buvo artilerijos ir kulkosvaidžių dalys ir žymus kiekis gurguolių. Kadangi lenkai buvo gana tankiai užėmę didelį plotą, tai mes iš lėto tą plotą vieną po kito trejetą ratų apsukome. Išmėčiau dvi dideles, vadinamas torpedas ir keletą mažų bombų. Viena torpeda pataikė plento vidurin tarp gurguolės vežimų. Kartas nuo karto šaudžiau iš kulkosvaidžio. Nors priešo judėjimas, mums užskridus, buvo žymiai padidėjęs, bet netikėtai tikslus pataikymas bomba į gurguolės vežimus buvo akstinas nepaprastai greitam kariuomenės dalių ir gurguolės ė visas puses keliais ir laukais skleidimuisi.
Bombos buvo mėtomos iš rankų – be mechaniškų lėktuve tam tikslui lėktuve įrenginių. Dėl specialės šarvuotės ir drabužių stokos, rankos grubo, pirštai tvinko ir, nesulenkiami į kumštį, pūtėsi.
Kadangi ir priešas šaudė į mus iš didelio ploto ir įvairių vietų, tai mūs lėktuvas, kaip paskui paaiškėjo, gavo apie 16 pramušimų.


Užpuolėm raitininkus.


Tuo pat laimu, būtent: 1920 m. lapkričio mėnesio 17 d. lenkų raitelių pulkas buvo prasiveržęs pro mūsų frontą, užėjęs mūsų užpakalin ir čia kėlė nerimo bei terorizmo gyventojus. Visų ir iš visų pusių buvo dedamos pastangos sketi, kliudyti ir supti prasiveržusius lenkus. Lėktuvai lėkė ir žvalgė priešo lankymosi rajonus, bet didesnių pasisekimų nebuvo atsiekta, nes priešas, vietos lankininkų padedamas, mokėjo manevruoti ir slapstytis.
Man su karo lakūnu jaun. leit. V Šenbergu teko vykdyti įsakymą: žvalgyti ir, suradus priešą, jį pulti. Vakarop jau buvome apžvalgę 200-300 m. aukštumoje didelį plotą į vasaros rytus tarp Ukmergės ir Kėdainių. Pagaliau, perskridome Pagirius.
Pirmą kartą mums skrendant virš miestelio, atidžiai žvalgydamas, pastebėjau kiemuose vežimų ir keletą ėmusių bėgioti iš kiemo į kiemą žmonių. Tai pastūmėjo mus antrą kartą perskristi miestelį. Sukant mums ratą, miesteliu pradėjo gyvai jodinėti raiteliai ir skubėjo gurguolė. Įsitikinome, kad tai yra ieškomi lenkai. Jie panikoje skubėjo į visas puses keliais ir laukais iš Pagirių vasaros rytų link. Mes gausiai juos apmėtėme mažo kalibro bombomis ir apšaudėme iš kulkosvaidžio. Iš viso išmėtėme apie 30-40 bombų.
Neaišku kuriais sumetimais lenkų raiteliai su gausiais priplėšto turto gurguole iš miestelio? Ramiai pasilikus jiems vietoje, mes jų nebūtume apmėtę bombomis ir apšaudę, nes vargiai jie mūsų būtų pastebėti. Priešas buvo užkluptas saulei besileidžiant.
Grįžus mums Kauno aerodroman ir esant mums dar ties Kėdainiais, saulė galutiniai nusileido. Tūpti teko tamsoje.
Ryto metu buvo ruoštasi lėkti priešo persekioti iš karto keliais lėktuvais. Deja, - naktį kilo toks didelis rūkas, ir lėkimas buvo neįmanomas. Rūkas laikėsi ištisas 2-3 dienas. Priešo eskadronai, tuo pasinaudodami, spėjo ištrūkti – pereiti per frontą atgal pas savuosius.
Šį kartą jokių pataikymų į lėktuvą nebuvo surasta, nors paskiri raiteliai ir šaudė į mus.
Kažin, ar šis priešo pasirinktos nakvynės Pagiriuose sutrukdymas irgi nebus prisidėjęs prie greitesnio „vaišių“ Nepriklausomoje Lietuvoje nutraukimo ir išsidanginimo ten, iš kur buvo atėjęs.

Leit. R. Šidlauskas
Kaunas, 1937m.




Ištrauka iš knygos Petras Ruseckas „Savanorių žygiai“ I tomas 1937m. Kaunas (243-244psl.) Kalba netaisyta.




Romualdo Šidlausko biografija

GRĮŽTI Į PAGRINDINĮ NEPRIKLAUSOMYBĖS KARAI PUSLAPĮ

Asmenybės

Spauskite foto
A.Gustaitis
J.Dobkevičius
S.Darius
S.Girėnas
F.Vaitkus
Z.Žemaitis
R.Marcinkus
L.Peseckas
J.Pyragius
B.Oškinis
P.Motiekaitis