PIRMIEJI ŽINGSNIAI


Vladas MURMULAITIS
karo lakūnas, dim. j. leit.



Iš prisiminimų apie Karo aviacijos puskarininkių mokyklą, 1932 m.



1932 metais po pirmų savarankiškų skridimų (iš kairės): Vintis, Miškinis, instruktorius Kutka, Lapinskas, Murmulaitis, Haugratas.


Žodis skraidyti prieš 65-erius metus man nieko nereiškė, nors lėktuvus per dieną daug kartų matydavau, nes jie kildavo arba leisdavosi ties mano namų stogu (tuokart gyvenau Aleksote) j čia pat esantį aerodromą. Mačiau lėktuvus, jie man visi buvo vienodi, tik vieni garsiau, kiti tyliau ūžė. Tiesa, įsidėmėjau vienus, kuriuos vadindavau „bačkutėmis", nes jų liemuo buvo apskritas. Jie smarkiai ūžė, ypač kildami pro mano namus. Vėliau sužinojau, kad tai buvo Š-20 Šmolik.

Tuo laiku, 1930-1931 m., mokiausi Simono Daukanto vardu pavadintoje mokytojų seminarijoje. Mokytis nesisekė - netraukė mokytojo specialybė. Blaškiausi, praleidinėjau kai kurias pamokas ir visą laiką maniau, kad mokytojas nebūsiu. Bebaigiant pirmąjį mokytojų seminarijos kursą, Kaune pasklido kalbos, kad greit bus atidaryta puskarininkių lakūnų mokykla. Kokia tai mokykla, ar ten leis vaikus mokytis skraidyti, ar sveikata bus tinkama mokytis? Kad į tokią mokyklą priimtų, reikia būti kariškiu.

Todėl nusprendžiau niekam nesakyti, net ir tėvams, ir parašiau į komendantūrą prašymą priimti mane savanoriu į karo aviaciją. Tėvas tik tada sužinojo, kai iš Kauno karo komendantūros atėjo pranešimas, kad esu priimtas ir turiu atvykti 1931 m. lapkričio 3 d. Jis suprato, kad mokytojų seminarijoje man mokytis nesiseka, tai gal kariškis būdamas ką nors pasieksiu. Ir štai aš jau karo aviacijoje, naujokų kuopoje, aprengtas kariškai. O kada ta puskarininkių lakūnų mokykla bus atidaryta, niekas nekalbėjo, ir aš nieko nežinojau.

Šiaip ar taip, reikia užsitarnauti puskarininkio laipsnį, o paskui žiūrėsim. Bet užsitarnauti karo aviacijos puskarininkio laipsnį nebuvo galimybių, nes nebuvo nei specialių skyrių, nei mokomųjų kuopų. Iš karo aviacijos kareivius siųsdavo mokytis į 2-ojo pėstininkų pulko mokomąją kuopą. Parašiau raportą savo naujokų kuopos vadui, kad leistų man stoti į tą kuopą ir komandiruotų į 2-ąjį pėstininkų pulką.

Didelių reikalavimų priimant į mokomąją kuopą nekėlė - svarbu drausmingumas, o dėl sveikatos - aišku, nes ją buvau pasitikrinęs prieš tapdamas naujoku (buvau sveikas, ne invalidas ir ne psichinis ligonis). Ir štai tuoj po Naujųjų 1932-ųjų metų mus, vienuolika karo aviacijos vyrų, komandiruoja į mokomąją pulko kuopą Šančiuose.

Joje nuo pirmos dienos pastebėjau drausmę, „kietą" ranką. Pratybos vyko pagal programą puskarininkio laipsniui gauti. Man dažnai trūko fizinės jėgos, nes buvau tik aštuoniolikos metų, o visi kiti - jau subrendę, 21-erių. Jie buvo fiziškai stipresni, geriau viską atlaikydavo, bet aš neturėjau teisės nuo jų atsilikti. Ką darysi - ėjau savanoriu, tai reikia viską iškentėti ir išmokti.
Taip praėjo keli man sunkūs mėnesiai.

1932 m. balandį iš karo aviacijos pranešė, kad norinčių stoti į puskarininkių lakūnų mokyklą sveikatą tikrins karo ligoninėje Kaune. Tai buvo pranešama visam Lietuvos jaunimui, baigusiam keturias gimnazijos klases. Pasirodė, kad leido sveikatą tikrintis ir kariškiams, kareiviams. Aš tuoj pat parašiau 2-ojo pulko vadui, jog noriu stoti į karo aviacijos puskarininkių lakūnų mokyklą, kad leistų vykti į sveikatos tikrinimo komisiją karo ligoninėje.

Taip pat parašiau raportą karo aviacijos štabo viršininkui, kad priimtų mane į tą mokyklą. Čia pateikiau keturių klasių baigimo pažymėjimą, gimimo liudijimą bei gyvenimo aprašymą. Kadangi buvau nepilnametis, reikėjo prašyti tėvo sutikimo, kad leistų ten mokytis. Tėvas tokį pažymėjimą, patvirtintą notaro, davė, bet kartu pasakė: ką darysi, eik, bet tokiems vaikams niekas neleis skraidyti, valdyti tokių didelių mašinų, čia tau, vaike, ne automobilis.

Pradėjau iš mokomosios kuopos vaikščioti į karo ligoninę tikrintis sveikatos. Ligoninėje pastebėjau, kad ateina labai daug civilių jaunuolių iš visos Lietuvos, o kariškių - tik mes keli. Tikrino ligoninės skyrių (akių, nosies, gerklės ir ausų, nervų, odos ir veneros ligų, vidaus ligų bei chirurgijos) gydytojai. Per porą savaičių kandidatų gerokai sumažėjo, nes radę kokį nors sveikatos sutrikimą tuoj liepdavo vykti namo. Pabaigoje sveikatą tikrino specialioje laboratorijoje. Ten buvo |vairių mechaninių sūpynių, suktukų, specialios akių ir klausos aparatūros bei kitų prietaisų. Čia iš kareiviukų aš likau vienas.

„Nubyrėjo" ir daugelis civilių jaunuolių. Sužinojau, kad iš apytikriai keturių šimtų jaunuolių, atėjusių tikrintis sveikatos, likom tik keturiasdešimt du tinkami į puskarininkių lakūnų mokyklą. Tėvas buvo patenkintas, kad išaugau sveikas, nes atranka buvo didelė. Tačiau mačiau, jog jis vis tiek netiki, kad man bus leista mokytis skraidyti. Matyt, šiek tiek bijojo, nes žinojo, kad daug lakūnų žūsta lėktuvų avarijose.

Ir štai 1932 m. gegužės pirmosiomis dienomis buvau komandiruotas iš mokomosios kuopos į karo aviaciją, į mokyklą. Ten, vadinamojoje puskarininkių lakūnų klasėje, tuoj supažindino su aviacijos motorais „Benz", „Mercedes Benz" bei "Walter". Be to, teoriškai susipažinome su lėktuvo valdymu - kas tai yra eleronai, gilumos ir posūkio vairas, kilis, stabilizatorius, ir kaip jie veikia. Visa klasė buvo padalyta į penkias skraidymo grupes, paskirtas lėktuvas ir instruktorius.

Trys grupės mokėsi su Anbo V, dvi - su Albatrosu B II. Aš patekau į Albatroso B II grupę. Instruktoriumi buvo paskirtas kapitonas Kutka. Skraidymams reikėjo keltis švintant, kada ramaus ryto oras ir mokymosi sąlygos instruktoriui ir mokiniui yra geros. Po pietų skraidydavom nuo 16 val. iki saulei nusileidžiant. Po skraidymų reikėdavo paruošti lėktuvą kitai dienai, t.y. pripilti benzino, tepalo arba į aušinimo radiatorių vandens, nuvalyti dulkes, su muilu numazgoti propelerį, nes skraidymo metu nuo įvairių musių bei vabalų apsitaškydavo beveik krauju.

Susitvarkiusius, kaip liepdavo instruktorius ir prižiūrėdavo mechanikas, sunkvežimiu parveždavo į A. Fredą, į mokyklą. Per dieną išvargę skubėdavom kuo greičiau gulti, nes po kelių valandų vėl reikės keltis ir važiuoti į aerodromą. Kai klasės budėtojas riktelėdavo „kelti", pirmiausia visi sužiurdavome į medžių, augusių aplink mūsų mokyklą, lapus. Rodos, tai buvo topoliai. Ir jeigu pastebėdavome, kad lapai juda, buvo aišku, kad pučia vėjelis ir rytinių skraidymų nebus, tad toliau miegodavome iki teorinių pamokų.

Mums dėstė mokyklos viršininkas Reimontas (aviacijos navigacija), Narakas (aviacijos taktika ir istorija), Gustaitis (aviacijos teorija), Gavelis (lėktuvų statika, medžiagų atsparumas ir technologija), Jablonskis (fotografijos teorija ir praktika), Zagurskis (ginklai), Mikėnas (lėktuvų motorų praktika ir braižyba), Kraucevičius (aviacijos motorų teorija), Špokevičius ir Vaivada (meteorologija), Marcinkus (fizinis lavinimas), klasės vedėjas Jankauskas (kariuomenės statutas ir topografija), Stukas, Aušrūnas, Kazokaitis (statutai ir rikiuotė).

Po tokio rytinio neskraidymo (dėl vėjo) keldavomės normaliai ir mokėmės pagal programą. O pavakariui - vėl į aerodromą.

Skraidyti iš pradžių buvo sunku. Instruktorius per mechaninį aviafoną galėjo sakyti, kas jam reikėjo, o atsakyti jam negalėjome, nes tokio įrengimo lėktuve nebuvo. Nebuvo ir parašiuto. Instruktorius parašiutą turėjo, nes antroji sėdynė, kur jis sėdėjo, buvo specialiai tam pritaikyta.

Mes, mokinukai, negalėjom suprasti, kodėl nemokame tiesiai paskristi ir kada išmoksime. Prisimenu - instruktorius gražiai priskrenda prie kelio ir liepia lėktuvą laikyti lygiagrečiai bei skristi pirmyn - neperskristi kelio. Dažniausiai tai būdavo plentas Kaunas-Garliava. Laikau lėktuvo vairus stipriai, ir vis tiek jis iš lėto kerta plentą. Negaliu, dar nemoku lėktuvo išlaikyti tiesiai.

Po truputį, instruktoriaus padedamas, jau galėjau skristi ir tiesiai. Po to pradėjom mokytis pasukti. Posūkis - tai sudėtingiausia, gal ir pavojingiausia figūra. Čia labai tiksliai reikia derinti kojų vairus, eleronus, gilumos vairą ir, suprantama, motoro apsisukimus. Posūkio mokslas tęsėsi per visą mokymosi laiką. Daugmaž šito pramokus, instruktorius pradėjo aiškinti ir mokyti, kaip reikia pakilti ir nusileisti. Mokydamiesi taip išvargdavom, kad starto aišktelėje užsnūsdavom laukdami skridimo eilės.

Reikėjo daug skraidyti. Vieną rytmetį nutūpus reikėjo, kaip paprastai, lėktuvą riedinti į startą, bet instruktorius neleido -liepė sukti prie angaro (tada dar buvo Linksmadvario angarai). Lėktuvą atriedinau, ir jis man liepė pasilikti lėktuve (kaip visada, pirmojoje sėdynėje), o pats išlipo ir liepė mechanikams jo vietoje įdėti ir pritvirtinti maišą smėlio. Tai padarius, instruktorius liepė riedėti į startą ir pasakė, kad skrisiu vienas.

Atėjęs į startą, jis pasakė kitų grupių instruktoriams, kad man leista skristi vienam. Tuo kartu kitos mokomosios grupės laikinai sustabdė savo skridimus, leisdamos man būti ore vienam. Tokia tuo laiku buvo tradicija. Starto budėtojas davė ženklą, kad galiu kilti. Pakilau, apsukau ratą ir nutūpiau. Instruktorius liepė skristi dar du kartus, ir aš tai padariau. Kiek supratau, šie trys pirmieji savarankiški skridimai patenkino instruktorių. Taip pat patenkino ir kitų grupių instruktorius. Po to atriedinau lėktuvą į startą, grupės instruktorius ir draugai pasveikino su pirmu savarankišku skridimu.

Tai buvo 1932 m. liepos 16 dieną. Per 87-ąįį skridimą pakilau į orą vienas. Tai buvo mano šventė. Tai gal aš jau lakūnas? Tokį vardą turėti buvo dar per anksti, dar reikėjo mokytis ir mokytis. Per aštuonerius metus skraidžiau įvairiais lėktuvais (jų buvo apie trylika tipų), tad gal tada ir tapau lakūnu profesionalu.



Šaltinis: Lietuvos Sparnai 199x Nr.x
El. versiją parengė N.Korbutas 2010







Asmenybės

Spauskite foto
A.Gustaitis
J.Dobkevičius
S.Darius
S.Girėnas
F.Vaitkus
Z.Žemaitis
R.Marcinkus
L.Peseckas
J.Pyragius
B.Oškinis
P.Motiekaitis