Kovinis skridimas


Jonas Dovydaitis

Rašytojas Jonas Dovydaitis

Anksti rytą, dar tamsoje, išvažiavau su „Olimpija“ į aerodromą budėti. Buvo toks tirštas rūkas, kad vos radau šoninį keliuką, kuriuo reikėjo sukti iš Veiverių plento prie palapinių…
Buvau tą rytą pirmas. Apsirengiau šiltu kombinezonu, užsijuosiau diržą su revolveriu ir priguliau ant žygio lovelės. Palapinėje buvo drėgna ir vėsu. Greit atsirado ir mūsų grandies vadas leitenantas Kuzma, aukštas, gražus vyras, ligi karinės tarnybos garsėjęs kaip geras lengvaatletis.
Jis atsisėdo prie staliuko, atskleidė kažkokią knygą ir įsigilino.
Trečias atšliaužė liktinis puskarininkis, dar lakūnų mokykloje pramintas Slunkiumi; ši pravardė liko jam ir eskadrilėje. Mūsų grandyje jis skraidė dešiniuoju. Slunkius – gunktelėjęs, nerangių judesių, blizgančiais nuo alaus ir krupniko dėmių munduro atlapais, visai ne kariškos išvaizdos, sulinkusiomis per kelius kojomis. Tačiau ore jis buvo puikus šaulys, nuostabus šaltakraujis. Įėjęs palapinėn, Slunkius pasisveikino, tingiai kilstelėję ranką prie pilotės, tarsi jis būtų ne puskarininkis, o generolas. Niekam nė žodžio netaręs, tuoj atsigulė lovelėn… Aš spėjau, kad šią naktį Slunkius mažai miegojo arba visai nesumerkė akių. Kodėl jis toks paniuręs, nerangus, abejingas?.. Gal visą naktį prakiurksojo prie preferanso?
Šitaip pagulėjęs, tarsi kveptelėjęs, Slunkius apsirengė itališku šiltu kombinezonu, užsidėjo ant galvos odinį pošalmį su akiniais ir vėl išsitiesė paslikas. Greit jis ėmė garsiai knarkti.
Taip praslinko pora nuobodžių tarnybos valandų.
Kažkur gretimoje palapinėje ėmė čirkšti telefonas. Garsai buvo prislopinti ir neryškūs… Gal telefonistai tikrina liniją? Mano akių vokai tarsi švininiai… Tik kodėl aš negaliu užsnūsti? Gal todėl, kad užsisėdėjome „Versalyje“ su žurnalistais, gėriau daug juodos kavos… Tokia jau Kauno žurnalistų tradicija – jie sėdi visą naktį, žino nuostabiausių istorijų, plepa ir ginčijasi, kantriai laukdami, kada atsidarys ankstyvą rytą geležinkelio stoties bufetas, kur pardavinės karštas dešreles ir inkstelius grietinėje… Žurnalistai liko lūkuriuoti rytmečio, o aš išvažiavau aerodromo tarnybon.
Staiga atsiveria palapinės klostė. Įbėga nedidukas juodbruvas puskarininkis. Dar nuo slenksčio susijaudinęs šaukia:
– Pranešimas!.. Nežinomas lėktuvas praskrido pro Kalvariją. Kryptis – šiaurės rytai – Kaunas!
Mūsų grandies vadas leitenantas kilsteli galvą nuo knygos ir nustebęs žiūri į oro sekėjų budintįjį.
– Kryptis – Kaunas? – murma leitenantas. – Kaunas?
Aš atsisėdu ant lovelės krašto. Akimirksniu tą patį padaro ir Slunkius. Pasirodo, kad jis miega tarsi zuikis! Mudviejų akys gyvai žiba...
Mes nustebę žiūrime į leitenantą ir matome, kad jis sutrikęs. Jis vis tebesėdi tarsi kažko nustebęs svečias. Argi jis nežino, ką daryti? Juk mes – budinčioji grandis!
Už kelių minučių vėl įsiveržia sekėjas:
– Postas 42 praneša... Neatpažintas bombonešis pasiekė Turgalaukį... Nuskrido link Marijampolės...
Leitenantas vis dar nesiryžta, nieko nesako, tik pasitiesia planšetę. Jis žiūri su kažkokiu keistu, vaikišku smalsumu į žemėlapį.
– Įjunkim motorus... – burbteli neiškentęs Slunkius.
– Jie skrenda į Kauną! – įkišu ir aš savo dvylekį.
Leitenantas pasižiūri į mudu tarsi į mažai pažįstamus žmogelius, kurie nežinia iš kur atsirado šioje palapinėje. Jis vis tebesėdi savo krėsle.
„Nejaugi jis išsigando? O koks šaunus sportininkas... Kas gi jam darosi?“
– Tik pusvalandis beliko... – šnarpščia Slunkius. – Bus šaukštai po pietų...
Galų gale Kuzma pabunda iš savo keisto transo. Jis lėtai atsistoja.
– Į lėktuvus! – taria vadas negarsiai, tarsi gėdindamasis savo sprendimo. – Į lėktuvus...


Lietuvos Karo aviacijos naikintuvai Dewoitine 501L

Mes bėgame prie savo mašinų. Jos stovi greta viena kitos. Kairėje – manoji, viduryje – Kuzmos, iš dešinės – Slunkiaus. Tekanti rugsėjo saulė ardo skystą rūką. Juoduoja aerodromo radijo stoties stiebai. Blizga varinės vielos. Auksiniais lopinėliais žiba Aleksoto namų langai.
Nespėja Kuzma atsisėsti sėdynėn, prie jo beveik kniupdamas dumia oro sekėjas. Dar iš tolo jis šaukia:
– Ąžuolų Būda praneša... Praskrido! Kryptis – Kaunas!
Paskutinės minutės, paskutinė galimybė… Jei dabar nebepakilsime – nežinomasis bus viršum aerodromo... Nejaugi sumuš dar tebetupinčius žemėje?
Aš imu maigyti reikalingus klapanus, magnetos jungiklius, atsuku suspausto oro balionėlį. Juoda propelerio mentė mostelėja; iš motoro vamzdžių plūstelėja mėlynas alyvuotas dūmas... Motoras krioktelėja šaltu užkimusiu balsu. Karštligiškai darbuojuos benzino rankenėle, švirkšdamas sutirštintą degalo mišinį, kad tik neužspringtų šaltas motoras... Pagriebė! Propeleris ima vis greičiau suktis, o motoro ritmas išsilygina, lėktuvas nebekrūpčioja.
Rankomis mitriai graibstau diržus – parašiuto ir pečių... Kol kelias minutes šils motoras, aš prisitvirtinu prie sėdynės, susijungiu su lėktuvu, tarsi lipte prie jo prilimpu. O akys nesustoja gaudyti, kaip sekasi mano kaimynams.
Slunkius taip pat mikliai įjungė motorą. Didelės propelerio rankos taško šaltą orą. Vėjo srautas griebia nuo žemės geltonus lapus...
O vadas? Po velniais!..
Kuzma tik dabar krapštosi su motoru. Prieš tai jis atsidūręs sėdynėje, kaip kasdien pirmiausia tvarkė diržus... Tas gražus vyrukas prarado jau kelias minutes!.. Bet ir to negana. Mes matome, kaip, įjungęs suspausto oro balionėlį, jis sugaišta, laiku nesuspėja varikliui paduoti mišinio, ir propeleris, sumosavęs kelis sykius, vėl sustoja vietoje lyg pagalys...
– Veiveriai! – bėgdamas nuo lėktuvo prie lėktuvo, praneša mums oro sekėjas. – Kryptis – Kaunas. Išilgai geležinkelio... Vokiškas!
Prie vado lėktuvo skubiai privežamas atsarginis oro balionas, įtaisytas ant ratukų. Mechanikai jungia juodą vamzdį... Dar vienas vyrukas, užšokęs ant sparno, padeda leitenantui tvarkytis su motoru. Tarp dviejų auklių – vaikas be galvos!.. Švirkščia oras, propeleris maskatuoja, bet kibirkšties nėra... Kuzma sutrikęs ir bejėgiškai dairosi į šalis... Jis nesugeba įjungti motoro! Nugrubnagis!.. Tokio ištižėlio reikia paieškoti!
O Slunkiaus ir mano lėktuvų varikliai dirba smagiai kriokdami. Alyvos ir vandens temperatūra artėja prie reikiamų normų. Vis stipriau spaudžiam vairolazdę prie savęs, nes oro srautas vis įkyriau kelia lėktuvo uodegą...
Mane apima jaunatviškas pyktis. Kiek leitenantas dar krapštysis? Aš žvilgteliu aukštyn – miglos draikalai skysti... Matyti antras tolimas debesų sluoksnis... Man vaidenasi, kad kiekvieną minutę svetimasis išnirs iš debesų...
– Ištraukt kaladėles! – rėkiu pro propelerio ūžesį.
Mechanikas klusniai įvykdo įsakymą: išlupa iš po mano lėktuvo ratų medines pakištes. Aš atsiinkaravau. Laisvas... Galiu kilti... Delsti daugiau neįmanoma.
Jaunatvišką įšėlimą tramdo perspėjanti mintis: „Tu paliksi vadą žemėje. Kas tau davė tokią teisę? Ar užteks daboklės?“
Stumiu benzino rankeną ir išriedu į priekį. Pakeliu kairiąją ranką. Tai reiškia – aš kylu... Aš vadovausiu!..
Mano ženklą mato Slunkius. Jis taip pat rieda į priekį ir sustoja čia pat... Kareivių milines drasko propelerio vėjo sūkuriai...
Grįžteliu per petį. Kuzmos „Devuateną“ lyg musės aplipę mechanikai. Keturi ar penki... Du kareiviai tempia dar vieną atsarginį suspausto oro balioną... Ten muzika be pabaigos! Jis gal nepakils ir ligi vakaro, o mums brangi kiekviena sekundė…
Stumiu benzino rankenėlę pirmyn. Galinga jėga tarsi atrakinama nuo grandinės... Lėktuvas dumia per pievą nosies tiesumu... Mano nugara prisispaudžia prie sėdynės atlošo. Oro šniokštimas ir propelerio kauksmas nuskandina visas abejones. Nė vienos nereikalingos pašalinės minties... Visas dėmesys – kaip galima greičiau pakilti ir kad tik nespringčiotų ne visiškai įšilęs motoras... „Rodos čia, ant forto volo, prie kapinaičių, aną sykį vienas vaikinas ištiško, nes paskubėjo... Penkios nekantrumo minutės jam kainavo gyvybę...“
Pro mano sparnus pralekia cementiniai kapinių kryželiai, plento stulpai, rasa apvilkti namų stogai... Pirmas ankstyvų pusryčių dūmas... Sviedžiu greitą žvilgsnį atgal. Slunkiaus sidabrinis paukštis greta. Ore mes dviese! Ačiū tau, bičiuli, kad nepalikai manęs vieno šį rizikingą savivalės akimirksnį!
Kylu sukdamasis. Sėdynės viduje, kairėje pusėje, yra kelios spalvotos geležėlės, panašios į aukštyn užlenktus klavišus. Nuspaudžiu iš eilės visus man reikalingus: patranka... kairiojo sparno kulkosvaidis... dešiniojo sparno kulkosvaidis... Ginklai paruošti. Prie vairalazdės styro mygtukas. Užtenka tik paliesti jį vienu pirštu, ir ginklų gerklės akimirksniu prasižios...
Matau saulę. Ji dar žemai, gal per sprindį nuo akiračio. Saulė tarsi skaistus rudeninis obuolys su švelniu raudonu skruostu. Vieną saulės žandą slepia baltas rūko raištis. Laukai po nakties – tamsiai žali. Keliai tušti.
Ko nori šis klydinėjantis nežinomas bombonešis?
Su Slunkiumi pasukame link Suvalkijos, skrendame taip, kad saulė atsidurtų už mūsų nugarų... Tegul saulė akina priešą... Tai patogi atakai pozicija. Jau šeši šimtai metrų aukščio. Sparčiai kopiame. Įtemptai žvalgausi į visas puses, aukštyn ir žemyn. Medžiotojo instinktas saldžiai dirgina man nervus. Garliava... O už jos ir Veiveriai... Nežinomas lėktuvas turi būti kažkur čia pat. Ką veikia Slunkius? Jis neatsilieka, nors gal skrenda truputį per arti... Čia ne paradas!
Štai!
Matau tamsiai žalią lėktuvą. Balti ir raudoni kvadratai ant sparnų. Lenkas!
Nepažįstamo lėktuvo siluetas man žinomas. Tai pats naujausias trivietis bombonešis. Sparnas žemai, uodega dviguba, žvaigždinis motoras. Visa įgula sėdi po stiklo dangčiu.


Lenkų lengvasis bombonešis PZL-46 SUM

Matau žmogų... Jis iki pusės išlindęs užpakalinio šaulio lizde, iškėlęs abi rankas ir mosuoja... Sukryžiuoja ir vėl išskečia... Jo veidas atgręžtas į mane. Suprantu jo ženklą. Šmėkščioja viršum galvos iškeltos rankos... Jie pasiduoda!
O lenkų lėktuvo pilotas taip pat veikia. Jis sumažina savo motoro sūkius, ir sunkus lėktuvas grimsta vis arčiau ir arčiau žemės.
Ginklų klavišus aš pastumiu aukštyn. Viskas! Įtempimas pasibaigė, į rankas iškėlusius belaisvius nešaudoma...
Priskrendame visai arti. Oro srautas drasko išlindusio lakūno drabužius... Bet jis vis tebemosuoja mums, tarsi mechaniškas, spyruokle varomas žaisliukas... Įbauginti, baisiai išgąsdinti... Štai viskas, kas liko iš Lenkijos aviacijos. Pirmas ir paskutinis jų lėktuvas viršum Kauno. O juk metų metus mus rengė su jais susiremti, ore išgirsti garbės ar mirties simfoniją... Tuščiai buvo širdys dirgintos neapykanta...
Pavarau „Devuateną“ pirmyn ir iš tolo stebiu. Lenkų bombonešis be jokių gudrybių skrenda tiesiai į tūpimo lauką... Ore mums nebėra kas veikti. Apsisukame ir mitriai nusileidžiame. Lenko ir mūsų lėktuvų ratai paliečia žolę vienu ir tuo pačiu metu...
Nutūpę mes smarkiai dumiame artyn angarų, kad žvilgtelėtume į nepažįstamų žmonių akis ir veidus... Juk jie ką tik iš karo pragaro...
Aš einu prie triviečio lėktuvo, aptaškyto karšta alyva. Matau kelias skyles jo sparnuose... Iš sėdynių lipa atskridusieji... Veidai išblyškę, niūrūs, prislėgti... Trys, keturi, penki... Penki jauni vyrai! Kaip dabar pamenu lenkų majorą žalsva ilga miline, kurios nugara kažkodėl perplėšta nuo apykaklės ligi užkulnių... Jo veidas apskritas, neskustas, žemės spalvos... Jis čia pat prie visų žegnojasi. Tris kartus. Paskui iš kišenės išsitraukia mažutį paveikslėlį.
– Matka ostrobramska! – sako majoras, bučiuodamas paveikslėlį. – Tai ji man visada padėjo ir padės...
Gana komiška scena. Bet juoktis nesinori. Prieš mus žmonės, už kurių pečių tėvynės griuvėsiai. Žmonės be tėvynės... Atsiranda mokančių lenkų kalbą, ir užsimezga pokalbis. Jų lėktuvas atskrido iš apsuptos, gaisrų niokojamos Varšuvos... Paskutinis lėktuvas, stovėjęs fabriko ceche. Lėktuvą paskubomis baigė montuoti, per visą naktį kareiviai vertė stulpus ir lygino lauką. Jie pakilę dar tamsoje... Pakelėje buvo pasivijęs „Meseršmitas“, bet bėgliai išsigelbėjo, pasislėpdami debesyse...
Parašiutą turėjęs tik vienas pilotas... Būtų dar skridęs ir šeštas, septintas žmogus, bet lėktuve jau nebebuvę vietos...
Majoras Urbonovičius paslėpė Aušros vartų stebuklingosios motinos paveikslėlį. Jo akutės pasidarė smalsios. Žvilgsnis slydinėjo mūsų švaručiais itališkais kombinezonais, traškančiais geltonais diržais, naujutėmis revolverių makštimis.
Jis paklausė:
– Ar, ponai, ore matėte mano ženklus?
Mums išvertė jo klausimą.
Mes linktelėjome galva. Majoras giliai atsiduso ir, kažkur žiūrėdamas į aerodromo platumas, tarė:
– Varšava... Moja Varšava...
Jo balsas trūkčiojo, ir atrodė, kad majoras pravirks.
Mes nusukome akis šonan. Tegul jis su savo sielvartu pabūva vienas...
Į aerodromą atvažiavo keli automobiliai. Išlipo brigados generolas su palyda. Jis priėjo prie Kuzmos:
– Ar mūsų lėktuvai buvo pakilę?
– Taip! – pasitempęs atsakė leitenantas.
– Gerai, labai gerai... – brigados generolas šypsojosi. Jis maloniai paspaudė leitenantui ranką.
Tarp generolų, pulkininkų ir majorų – puskarininkiams nėra ko maišytis. Mudu su Slunkiumi nudūlinome palapinių link.


Iš:
Aerodromo apysakos /J. Dovydaitis / Vilnius : Vaga, 1967

Elektroniniam publikavimui parengė G.Kačergius, 2010


>>> Aptarti forume


Asmenybės

Spauskite foto
A.Gustaitis
J.Dobkevičius
S.Darius
S.Girėnas
F.Vaitkus
Z.Žemaitis
R.Marcinkus
L.Peseckas
J.Pyragius
B.Oškinis
P.Motiekaitis