Lietuvos karo aviacijos karininkai 1934 m. birželio 6-7 d. sukilime: tarp pilietinės savimonės ir kariškio statuso.




Lietuvos karo aviacijos karininkai 1934 m. birželio 6-7 d. sukilime: tarp pilietinės savimonės ir kariškio statuso.


Įvadas


1934 m. birželio 6-7 d. įvykių dalyviai susilaukė įvairiausių vertinimų: nuo įvardijimo tikrais patriotais, kovojusiais prieš autoritarinę santvarką, iki apšaukimo tautos ir valstybės išdavikais, avantiūristais. Nepavykęs sukilimas nagrinėtas įvairioje literatūroje, tačiau iki šiol nebuvo apžvelgtas Lietuvos karo aviacijos dalies karininkų vaidmuo šiuose įvykiuose. Straipsnio tikslas išsiaiškinti priežastis lėmusiais aviacijos karininkų dalyvavimą sukilime, jų vaidmenį šiuose įvykiuose bei pasekmes Lietuvos karo aviacijai. Rašant remtasi to laikmečio amžininkų ir dalyvių atsiminimais, Įsakymais Lietuvos kariuomenei, enciklopediniu žinynu "Lietuvos kariuomenės karininkai 1918 - 1953" ir įvairia literatūra, skirta aviacijos ir kariuomenės istorijai.


Kariuomenė ir politika


Jau 1918 m. lapkričio 2 d. Valstybės tarybos patvirtintuose „Lietuvos valstybės laikiniuose pamatiniuose dėsniuose“ laiduojama pamatinės piliečių teisės, tokios kaip: sąžinės, žodžio, susirinkimų ir draugijų, nuosavybės, lygybės prieš įstatymą1. 1922 m. Lietuvos valstybės konstitucijoje šios teisės papildomos, suteikiant galimybę piliečiams aktyviai dalyvauti valstybės valdyme: rinkti ir būti išrinktiems į Seimą, suteikiama peticijos ir įstatymų iniciatyvos teisė2 .



Respublikos prezidentas Antanas Smetona.
Fotografija iš autoriaus kolekcijos


Po 1926 m. gruodžio 17 d. perversmo patvirtinus 1928 m. naująją Lietuvos valstybės konstitucija oficialiai šios piliečių politinės ir pilietinės teisės nebuvo apribotos. Piliečiams ir toliau buvo laiduojama surinkimų, žodžio, sąžinės laisvės, rinkimų teisė ir pan3. 1922 m. konstitucijoje įtvirtintos laisvės ir teisės, politinis daugialypiškumas suteikė galimybes laisvai ir nevaržomai formuotis modernėjančiai lietuviškai pilietinei visuomenei4. Šių teisių bandymas varžyti po sėkmingo 1926 m. perversmo ir vėliau 1929 m. sekęs prof. Augustino Voldemaro pašalinimas iš vyriausybės tapo pagrindiniais motyvais lėmusiais bruzdėjimus prieš esamą valdžią.
Aktyviausieji 1934 m. sukilimo dalyviai buvo rikiuotės karininkai. Pagal tuo metu galiojančius Lietuvos Respublikos įstatymus karių dalyvavimas politinėje veikloje nebuvo suderinamas su rikiuotės tarnybą. Apsisprendusieji pasukti politiko keliu turėjo atsisakyti tarnybos kariuomenėje. Tarnaujant buvo draudžiama priklausyti politinėms partijos ir organizacijoms, dalyvauti jų veikloje. Taip pat ribojamas politinių organizacijų steigimas, organizavimas ir dalyvavimas politiniuose mitinguose – draudžiama aktyvi politinė veikla5 . Nesuderinama su galiojančia konstitucija taip pat laikoma dalyvavimas ginkluotuose susirinkimuose, veikloje nukreiptoje prieš valstybės valdžią6. Iš pirmo žvilgsnio atrodytų viskas labai paprasta – kariai dalyvavę sukilime prieš valdžią yra už teisingumo ribų ir kitoks variantas yra neįmanomas.
Vis dėlto gilinantis į tuometinį kontekstą tampa aišku, jog kariuomenės vaidmuo politiniame gyvenime buvo ypatingai svarbus, o draudimai dalyvauti galiojo tik nesėkmės atveju.
Aviacijos majoras Jonas Pyragius savo atsiminimų knygoje „Kovosiu kol gyvas“ rašė, jog politikavimas kariuomenėje prasidėjo su pačia kariuomenės kūrimosi pradžia7. Tai įrodo aktyvus karių veikimas Steigiamajame Seime – net septyni kariai išrinkti į šį pirmąjį nepriklausomos Lietuvos parlamentą, o viso Steigiamojo seimo metu kario kelią į politiko pakeitė daugiau nei 20 karių8. Priimami sprendimai, kuriuose aktyviai dalyvaudavo karininkai, sulaukdavo atgarsio kariuomenėje. Karo kapelionai kaip tribūna naudodavosi savo tarnybos vietomis aktyviai agituodavo už krikščionis demokratus9 . Politikavimas vis plačiau šakojosi kariuomenėje, kol galiausiai nuo kalbų buvo pereita prie darbų. Aktyvus karininkijos įsitraukimas į 1926 m. gruodžio 17 d. perversmą pademonstravo kariuomenės svarbą politiniame gyvenime. Po perversmo kariuomenė tapo svarbiu, o gal būt net ir pačiu svarbiausiu, valdžios ramsčiu.10


Įtampai augant



1927 m. birželio mėn. įkuriama slapta organizacija „Tautinė Apsauga Geležinis Vilkas“ su paskirtimi perduoti žmonių reikalavimus ir skundus valdžiai ir žmones informuoti apie valdžios priimtus sprendimus11. Tačiau po oficialiais tikslais buvo maskuojamas pagrindinis šios slaptos organizacijos tikslas – remti valdžioje esančius. Organizacijos viršininkas prof. Voldemaras, štabo viršininkas Algirdas Sliesoraitis, o tarp septynių štabo narių net trys aviacijos karininkai – Pranas Gudynas, Antanas Mačiuka ir Jonas Pyragius. Pastarieji du pasižymėjo organizuojant 1926 m. gruodžio perversmą12. Pradėjus ryškėti nesutarimams tarp Smetonos ir Voldemaro „Tautinė Apsauga Geležinis Vilkas“ pasivadinęs „Geležinio Vilko“ Sporto sąjunga išėjo į viešumą. Iš pogrindinės 1926 m. gruodžio perversmo organizavusios Slaptosios Karininkų Sąjungos į Geležinio Vilko organizaciją perėjo radikalesnių pažiūrų karininkai ir vykstant skilimui tarp Smetonos ir Voldemaro užėmė Voldemarą palaikančiųjų pusę13.
1929 m. rugsėjo mėn. organizacija „Tautinė Apsauga Geležinis Vilkas“ buvo uždrausta, o premjeras prof. Augustinas Voldemaras pašalintas iš užimamų pareigų. Prasidėjo organizacijos narių persekiojimas ir areštai. Vėliau sekęs karininkų korespondencijos tikrinimas, sekimas, Saugumo departamento verbavimai, sukėlę didelį nepasitenkinimą karininkijos tarpe.



Ministras pirmininkas prof. Augustinas Voldemaras.
Fotografija iš autoriaus kolekcijos


1934 m. susibūrusi nauja karininkų grupė, kurios vienas iš pagrindinių organizatorių buvo aviacijos mjr. Špokevičius suformulavo šešis savo reikalavimus, kurių esmę sudarė grįžimas į 1926 m. gruodžio perversmo dvasią ir santvarką. Siekta grąžinti Voldemarą į valdžią, atkurti Geležinio Vilko organizaciją, priversti atsistatydinti Tūbelio vyriausybę14.


Sukilimo eiga: nuo tankų Kariuomenės štabo kieme iki degradavimo į eilinius



Sukilimo data pasirinkta 1934 m. birželio 6 naktis į 7. Apie 2 val. nakties kpt. Ivanausko vadovaujamas šarvuotis įvažiavo į Kariuomenės štabo kiemą, paskui jį sekė 2-ojo ir 5-ojo pėstininkų pulkų daliniai. Karo policijos mokyklos personalas užėmė Kauno komendantūrą. Tankai Renault F-17 išsidėstė prie geležinkelio stoties, 3-osos policijos nuovados, geležinkelio ir Panemunės tiltų. Užimta telefono centrinė, o kiek vėliau ir automatinė centrinė dislokuota Teisingumo ministerijoje. Tuo pat metu sukilėliai užėmė Šančių karinę telefono centrinę ir Kariuomenės štabo centrinę15. Užėmus svarbiausią kariuomenės koordinavimo centrą – Kariuomenės štabą ir paralyžiavus telefono ryšį buvo imtasi antrosios sukilimo dalies. Gen. ltn. Petras Kubiliūnas kartu su plk. ltn. Bačkumi išvyko pas prezidentą derėtis dėl ankščiau sutartų reikalavimų. Sukilimo organizatoriai gen. ltn. Petrą Kubiliūną pasirinko kaip vadovą, tačiau pats nebūdamas šio sukilimo iniciatorius skirtingai suprato savo padėtį sukilime. Galima manyti, jog gen. ltn. Kubiliūno prisijungimą prie sukilėlių gretų paskatino jo nesutarimai su tuo metu Krašto apsaugos ministro pareigas einančiu plk. Baliu Giedraičiu, kuris savo ruoštu nepalaikė Kubiliūno siūlomų reformų16. Mjr. Jeronimas Garolis apie 2 val. nakties išskrido iš Zarasų į Kauną atskraidinti Voldemarą. Dar birželio 5 d.į ten buvo nuvykę kpt. Morkus, kpt. Adomaitis, mjr. Jakštys. Prezidentui Smetonai atsisakius patenkinti gen. ltn. Kubiliūno išreikštus sukilėlių reikalavimus, inicijuojant aviacijos mjr. Pyragiui, kelių karininkų grupė nuvyko antrą kartą derėtis su prezidentu. Susitikimo metu kalbėjęs Pyragius pakartojo ankstesnius reikalavimus. Antrą kartą Smetonai atmetus reikalavimus, karininkai grįžo į Kariuomenės štabą pasitarti. Tuo metu mjr. Garolis atskraidino Voldemarą į Kauną, į aviacijos karininkų ramovę. Prezidentui pažadėjus gen. ltn. Petrui Kubiliūnui sukilimo dalyvių nebausti, sukilėliai raginami Kubiliūno ir Pundziavičiaus skirstėsi17.



Aktyvus 1934 m. birželio sukilimo malšintojas gen. ltn. Jonas Jackus (nuotraukoje plk. ltn.).Fotografija iš autoriaus kolekcijos


Ryte prasidėjo sukilėlių suėmimas. Pačių aviacijos karininkų atskraidintas prof. Voldemaras ryte reikalaujant gen. ltn. Jonui Jackui aviacijos plk.ltn. Narako buvo pristatytas į kariuomenės štabą18. Rengiant šį gegužės sukilimą Augustinas Voldemaras neprisidėjo prie jo organizavimo, o jo ateities vizija skyrėsi nuo sukilimo iniciatorių19. Suimtieji sukilimo dalyviai laikyti VI forte įkurtame Karo kalėjime. Viso atsakomybėn patrauka net 111 įvairių laipsnių karininkų, iš kurių 32 nuo bausmės atleisti, įrodžius, jog vykdė savo viršininkų įsakymus. Trys karininkai – gen. ltn. Kubiliūnas, plk. ltn. Bačkys ir Narakas nuteisti mirties bausme. Vėliau, ši bausmė, gen. P. Šniūkštai įkalbėjus prezidentą, pakeista į sunkiųjų darbų kalėjimą20. 78 karininkai nubausti įvairiomis bausmėmis iš jų 5 perkelti į kitą dalinį, 6 nubausti pažeminant esamose pareigose, 23 išleisti į atsargą padavus prašymą, 23 karininkai priversti išleisti į atsargą, o 21 karininkai nubausti pažeminat į eilinius ir paleidžiant į atsargą21. Atimtas karininko vardas ir teisės, apdovanojimai ir socialinės garantijos. Liepos 10 d. pagal gen. ltn. Jono Jackus sudarytą programą nuteistieji buvo išrikiuoti kalėjimo kieme ir degraduoti į eilinius nuo munduro nuplėšiant apykaklės trikampius ir išlupant žvaigždutes iš antpečių, nuimant aukso spalvos dirželį nuo kepurės. Taip siekiant kiek įmanoma daugiau pažeminti22. Prof. Augustinas Voldemaras nuteistas 12 metų kalėjimo, bet 1938 m. prezidento malonės katu paleistas su sąlyga, jog išvyks iš Lietuvos į užsienį. Taip baigėsi nesėkmingas karininkijos bandymas dar kartą drastiškai įsikišti į valstybės valdymą ir vedamą politiką.


1934 m. birželio 6-7 d. sukilimo pasekmės Lietuvos karo aviacijai



Nesėkmingai pasibaigęs sukilimas, kurio metu nebuvo pasiekti užsibrėžti tikslai, atnešė ne vien skaudžias pasekmes nubaustiems karininkams, bet ir visai kariuomenei. Sumažėjęs patyrusių karininkų skaičius kariuomenėje atsiliepė bendram kariuomenės pasiruošimui23. Sukilimas atskleidė ilgai trukusio kariuomenės įsitraukimo į politiką neigiamas pasekmes. Pasėta nepasitikėjo ir įtarumo sėkla skatino reviziją, kuri iš kart po sukilimo pasireiškė „kėdžių perstumdymu“, sutrikdžiusiu visos kariuomenės įprastą gyvenimą24.
Ilgiausias nubaustųjų karininkų sąrašas, kaip ir galima tikėtis, buvo Karo aviacijoje. Už dalyvavimą birželio mėn. įvykiuose nubausti 20 karo aviacijos karininkų, o tai sudarė net 25,3 % nubaustųjų kariuomenėje. Prie šio skaičiaus taip pat reikia paminėti mirties bausme nuteistą gen. štb. plk. ltn. Juozą Naraką, kuriam bausmė vėliau pakeista į 12 metų kalėjimo, 1935 m. bausmė sumažinta iki 6 metų kalėjimo, o 1936 m. nuo bausmės atleistas ir paleistas į laisvę25.
Keturi karininkai nubausti pažeminimu pareigose – tai mjr. Kazys Mikolajūnas, kpt. Vytautas Čemarka, kpt. Leonas Taunys, j. ltn. Jonas Kazokaitis.
Padavus prašymą į atsargą išleisti aviacijos mjr. Jeronimas Garolis, kpt. Stasys Jakštys, kpt. Vladas Morkus, kpt. Jurgis Tumavičius, ltn. Petras Vedeika, j. ltn. Vladas Paršelis.
Priverstinai į atsargą išleisti aviacijos kpt. Vladas Klimavičius, ltn. Simas Mockūnas, ltn. Jonas Dženkaitis, ltn. Alfonsas Barzdys, kpt. Simas Trimakas ( į pėstininkų atsargą).
Pažeminti į eilinius ir paleisti į atsargą mjr. Jonas Pyragius, mjr. Jonas Špokevičius, kpt. Ignas Vylius, ltn. Petras Skurauskas, ltn. Adomas Stankevičius26.
Kad suvoktume šio nubaustųjų sąrašo tikrąjį mąstą, svarbu panagrinėti nubaustųjų asmeninius indelius į Lietuvos karo aviacijos plėtimąsi ir tobulėjimą.
Mjr. Jaronimas Garolis – I rango karo lakūnas, 3-čiosios eskadrilės vadas, ne kartą siustas į užsienį, dalyvavo naujų lėktuvų įsigijime ir bandymuose, stažavosi Italijoje, pasižymėjo mokant lakūnus skraidyti lėktuvais Ansaldo A-120. Vieno iš mokomųjų skrydžių metu įvykus avarijai pirmasis Lietuvos istorijoje išsigelbėjo parašiutu. Po pašalinimo, į kariuomenę nebegrįžo, dirbo Lietuvos Aero Klube instruktoriumi27.
Kpt. Stasys Jakštys prie aviatorių gretų prisijungė pačioje aušroje – 1919 m. Nepriklausomybės kovų metu atliko 17 skrydžių į frontą. 1923 m. už pasižymėjimą lenkų fronte apdovanotas 1 laipsnio Vyties kryžiumi. Po studijų užsienyje priimtas į karo aviaciją inžinieriumi- kontrolieriumi. Po pašalinimo iš kariuomenės 1937 m. vėl priimtas į anksčiau eitas pareigas28.
Kpt. Vladas Morkus – I rango karo lakūnas, 6 eskadrilėje tarnavo oro žvalgu. Pirmas išbandė italų firmos Salvator parašiutus, pasižymėjo kaip gabus parašiutininkas. Po pašalinimo dirbo Prekybos, pramonės ir amatų rūmuose. 29Kpt. Jurgis Tumavičius – I rango karo lakūnas, baigęs aukštojo pilotažo kursus, kaip gabus lakūnas paskirtas į 1 naikintuvų eskadrilę, iki sukilimo vadovavo priešlėktuvinės apsaugos kuopai, po pašalinimo iki 1937 dirbo LAK instruktoriumi, vėliau Prekybos, pramonės ir amatų rūmuose30.
Ltn. Petras Vedeika – II rango karo lakūnas, tarnavo 5 eskadrilėje. Po perversmo vėl į Karo aviaciją priimtas 1936 m. Tarnybą baigė būdamas I rango karo lakūnu, aviacijos kapitonu31.
J. ltn. Vladas Paršelis – jaunas lakūnas, tik vienerius metus skraidęs savarankiškai, po pašalinimo į karo aviaciją negrįžo. 1939 m. pakeltas į ats. leitenanto laipsnį32.
Kpt. Vladas Klimavičius – I rango karo lakūnas, buvo baigęs aukštojo pilotažo kursus ir kaip gabus lakūnas paskirtas į 1 naikintuvų eskadrilę. Į karo aviaciją negrįžo33.
Ltn. Simas Mockūnas – I rango karo lakūnas, baigęs aukštojo pilotažo kursus, iki pašalinimo tarnavo Karo aviacijos mokyklos skraidymų instruktoriumi. Po pašalinimo dalyvavo LAK veikloje, įgijo Tarptautinio viešojo transporto piloto licenziją, kartu su Dženkaičiu tapo pirmaisiais Lietuvos keleivinio oro transporto pilotais, Tautinėje olimpiadoje iškovojo bronzos medalį motorinio skraidymo rungtyje34.
Ltn. Jonas Dženkaitis – II rango karo lakūnas, baigęs aukštojo pilotažo kursus. Po pašalinimo kartu su Mockūnu tapo pirmaisiais Lietuvos keleivinio oro transporto pilotais.
Ltn. Alfonsas Barzdys – I rango karo lakūnas tarnavo 3 eskadrilėje. Po pašalinimo į tarnybą negrįžo35.
Kpt. Simas Trimakas – tarnavo Karo aviacijos administracijos dalyje, pasižymėjo Nepriklausomybės kovose, apdovanotas 1 laipsnio Vyties kryžiumi. 1936 m. priimtas vėl į kariuomenę36.
Mjr. Jonas Pyragius – I rango karo lakūnas, 5 eskadrilės vadas. Gabus lakūnas, baigęs aukštojo pilotažo kursus. Vienas pirmųjų pradėjo domėtis Lietuvos aviacijos istorija, parengė dvi knygas: „Mūsų sparnai“ ir „Paukščių keliais“. Dalyvavo steigiant Fizinio lavinimo sąjungą, Kariuomenės sporto draugiją, o taip pat LAK. Po pašalinimo ėjo Nidos sklandymo mokyklos viršininko pareigas, daug prisidėjo prie LAK veiklos: vienas pirmųjų C klasės sklandytojų, rekordininkas, Tautinėje olimpiadoje iškovojo aukso medalį sklandymo varžybose. Ėjo LAK generalinio sekretoriaus pareigas 1936-1939 m37.
Mjr. Jonas Špokevičius – I rango karo lakūnas, po specialių fotografijos kursų Paryžiuje buvo paskirtas Karo aviacijos štabo foto laboratorijos viršininku. Po pašalinimo į Karo aviaciją negrįžo38. Jo sukurtas knygos „Mūsų sparnai“ viršelis tapo legendinio aviacijos garbės ženklo „Plieno sparnai“ prototipu.
Kpt. Ignas Vylius - I rango karo lakūnas, baigė aukštojo pilotažo kursus, tarnavo 2 eskadrilėje. Vienas iš grupinio aukštojo pilotažo pradininkas Lietuvoje. 1936 m. vasarą ėjo Nidos sklandymo mokyklos viršininko pareigas. Po pašalinimo į Karo aviaciją negrįžo39.
Ltn. Petras Skurauskas – II rango karo lakūnas, tarnavo 3 ir 6 eskadrilėse. Kartu su kpt. V. Milevičiumi 1932 pastatė sklandytuvą. Po pašalinimo į karo tarnybą negrįžo. Aktyviai veikė politikoje40.
Ltn. Adomas Stankevičius – I rango karo lakūnas, Karo aviacijos mokyklos instruktorius, rengė naujus karo lakūnus. Po pašalinimo į tarnybą nebegrįžo, dirbo įvairiose valstybinėse institucijose41.
Kaip matyti Lietuvos karo aviacija neteko dešimties pirmo rango karo lakūnų, keturių II rango karo lakūnų, diplomuoto inžinieriaus. Susilpnėjo Karo aviacijos instruktorių personalas iš tarnybos pašalinus du patyrusius instruktorius, tai nenuginčijamai atsiliepė naujai rengiamiems karo lakūnams. Nepavykęs perversmas negrįžtamai užkirto galimybes per daug metų įgytą patyrimą perduoti naujajai karo aviatorių kartai. Į laisvas vadovaujamas vietas skubiai teko ieškoti naujų žmonių, o taip pat peržiūrėti lakūnų skaičius eskadrilėse. Karo aviacija neteko gausybės novatorių, kurie savo iniciatyva imdavosi įvairiausių naujovių, kaip antai, grupinis aukštasis pilotažas, parašiutizmo sportas. Visos šios negerovės nebuvo trumpalaikės: valdžia pradėjo nepasitikėti aviacijos personalu ir tapo mažiau dosni Karo aviacijos poreikiams42.



Aktyvus birželio sukilimo dalyvis kpt. Vladas Morkus.
Fotografija iš autoriaus kolekcijos


Be kita ko birželio mėnesio įvykiai sujaukė plk. ltn. Gustaičio planuojamą skrydį aplink Europą su ANBO. Legendiniam skrydžiui buvo atrinkti lakūnai kpt. Morkus ir kpt. Garolis. Juos areštavus, likus nepilnai trims savaitėms iki skrydžio reikėjo skubiai ieškoti naujos pamainos. Tačiau tai buvo ne vienintelis sunkumas – šie politiniai įvykiai bei aviacijos karininkų aktyvumas juose, nemalonės šydą užtraukė visai aviacijai, todėl kariuomenės vadovybė skeptiškai žiūrėjo į skrydį ir abejojo jo vertingumu, todėl skrydis aplink Europą galėjo visai neįvykti43. Bet tik Gustaičio dėka pavyko įtikinti, jog skrydis tik susitiprintų Lietuvos įvaizdį užsienyje ir pademonstruotų, jog Lietuvoje jokių neramumų nėra. Iki skrydžio sulaikytų lakūnų likimas nebuvo žinomas, tačiau grįžę po skrydžio Gustaitis Mikėnui prasitarė, jog: „nusivylęs, neradęs visos eilės gerų lakūnų aviacijos sąstate“44.
Verta pastebėti, jog pašalinti iš Karo aviacijos lakūnai nuo pačios aviacijos nenutolo ir savo jėgas bei įgytą patirtį išnaudojo stiprinant civilinę aviaciją, pirmoje vietoje Lietuvos aero klubą. Gabių aviatorių potencialas buvo išnaudotas rengiant sklandytuvų ir lėktuvų pilotus, organizuojant ir plečiant LAK padalinius visoje Lietuvoje. Buvę karo lakūnai, jau kaip civiliai pilotai, pasižymėjo Tautinėje olimpiadoje, sudarė Orinio susisiekimo branduolį. Nenuginčijamai galima teigti, jog 1934 m. birželio įvykiai išėjo į naudą Lietuvos civilinei aviacijai ir tapo katalizatoriumi, paskatinusiu greičiau plisti aviacijos idėjoms Lietuvoje.


Išvados



1934 m. birželio 6-7 d. įvykiai – nesėkmingas bandymas, kraštutinėmis priemonėmis pasukti politikos kryptį sau priimtina linkme. Nuo kariuomenės kūrimosi pradžios viduje vykęs aktyvus politikavimas, kuriuo pasinaudota įvykdant 1926 m. gruodžio 17 d. perversmą suteikė moralinę teisė ir toliau spręsti valstybės politikos klausimus. Tuo pagrindu įkurta Tautinė Apsauga Geležinis Vilkas tik patvirtina karininkijos įsitraukimą į politinius verpetus. Bandymas karininkus išstumti iš politinės arenos, neatsižvelgti į jų išreikštus reikalavimas ir norus, inspiravo 1934 m. birželio mėn. įvykius. Karininkai teigę, jog jie į valdžią atvedė tiek Antaną Smetoną, tiek ir Augustiną Voldemarą, todėl vieno iš jų pašalinimas be atsiklausimo yra jiems nepriimtinas. 1926 m. gruodžio 17 d. įvykiai įvykdyti nepaisant galiojančio konstitucijos, todėl manyta, jog ir šį kartą teisė liks antrame plane. Vykdyta remiantis susiklosčiusia keliolikos metų kariuomenės į politinimo tradicija į gresiančias pasekmes žiūrėta pro pirštus.
Nepavykęs „tankų pasivažinėjimas“ kariuomenės štabe Lietuvos karo aviacijai turėjo karčių pasekmių. Iš Karo aviacijos įvairiomis bausmėmis nubausta 20 aviacijos karininkų, vienas nuteistas mirties bausme. Aviacijos dalies karininkų dalyvavimas sukilime turėjo ilgalaikių pasekmių: susilpnėjo Karo aviacijos žmogiškasis potencialas, padidėjo nepasitikėjimas aviacijos dalies personalu, iškilo reali grėsmė neįvykti ANBO skrydžiu aplink Europą. Aviacijos karininkų pašalimas iš tarnybos suteikė galimybes aktyviai veikti civiliniai aviacijai, plisti aviacijos idėjoms. Pašalintieji karininkai tapo LAK ir Orinio susisiekimo branduoliu.




Išnašos


1. Lietuvos valstybės laikinosios konstitucijos pamatiniai dėsniai. V dalis, 22-25 straipsniai. Vilnius: Lietuvos Aidas, 1918, nr. 130(178).
2. Lietuvos valstybės konstitucija. II dalis, 11-21 straipsniai. Kaunas: Valstybės žinios, 1922, nr. 100(179).
3. Lietuvos valstybės konstitucija, II dalis, 11-23 straipsnis, III dalis, 25 straipsnis. Kaunas: Valstybės žinios, 1928, nr. 275(1178).
4. Mindaugas Maksimaitis Lietuvos valstybės konstitucijos 1920-1938 metais. Vilnius: Žaltvykslė, 2008, 10.
5. Jonas Martynas Laurinaitis (sud.) Kareivis - Lietuvos gynėjas: Lietuvos kareivio knyga. Kaunas: Vyriausiojo štabo karo mokslo valdyba, 1926, 178.
6. Lietuvos valstybės konstitucija, II dalis, 16 straipsnis. Kaunas: Valstybės žinios, 1928, nr. 275(1178).
7. Jonas Pyragius Kovosiu kol gyvas. Kaunas: Plieno sparnai, 1993, 54.
8. Aivas Ragauskas ir Rimantas Miknys (sud.), Lietuvos Steigiamojo Seimo (1920-1922 metų) narių biografinis žodynas. Vilnius: Vilniaus pedagoginio universiteto leidykla, 2006, 26.
9. Pyragius, 54.
10. Jonas Vaičenonis Lietuvos kariuomenė valstybės politinio gyvenimo verpetuose (1927-1940). Vilnius: Versus Aureus, 2004, 48.
11. Pyragius, 59.
12. Ten pat.
13. Vaičenonis, 73.
14. Pyragius, 63-64.
15. Ten pat, 65.
16. Stasys Raštikis Kovose dėl Lietuvos. Vilnius: Lituanus, 1990, 284-285.
17. Pyragius 66-67.
18. Kazys Musteikis Prisiminimų fragmentai. Londonas: Nida Press, 1970, 18.
19. Aušra Jurevičienė, „Profesorius Augustinas Voldemaras.“ Kn. plk. ltn. dr. Gintautas Surgailis (sud.), Lietuvos krašto apsaugos ministrai ir kariuomenės vadai. II tomas. Vilnius:Krašto apsaugos ministerija, 2008, 15-24.
20. Vidmantas Jankauskas Nepriklausomos Lietuvos generolai. I dalis. Vilnius: Vilniaus dailės akademinė leidyklą, 1998, 189.
21. Įsakymas Lietuvos Kariuomenei, Kaunas, 1934 m. liepos 10 d. Nr. 60 §1-5.
22. Jankauskas, 189.
23. Jonas Švoba Seiminė ir prezidentinė Lietuva. Vilnius: 1990, 235.
24. Raštikis, 297-298.
25. Birutė Kulnytė (red. kom. pirm.), Lietuvos kariuomenės karininkai 1918-1953. V t. Vilnius: Spauda, 2005, 305.
26. Įsakymas Lietuvos kariuomenei, Kaunas, 1934 m. liepos 10 d. Nr. 60 § 1-5.
27. Birutė Kulnytė (red. kom. pirm.), Lietuvos kariuomenės karininkai 1918-1953. III t. Vilnius: Spauda, 2003, 145.
28. Vilius Kavaliauskas Lietuvo karžygiai II tomas, Vilnius: Daigai, 2009, 418.
29. Birutė Kulnytė (red. kom. pirm.), Lietuvos kariuomenės karininkai 1918-1953. V t. Vilnius: Spauda, 2005, 28.
30. Birutė Kulnytė (red. kom. pirm.), Lietuvos kariuomenės karininkai 1918-1953. VII t. Vilnius: Spauda, 2007, 75 .
31. Birutė Kulnytė (red. kom. pirm.), Lietuvos kariuomenės karininkai 1918-1953. VIII t. Vilnius: Spauda, 2008, 206-207
32. Birutė Kulnytė (red. kom. pirm.), Lietuvos kariuomenės karininkai 1918-1953. VII t. Vilnius: Spauada, 2007, 54.
33. Birutė Kulnytė (red. kom. pirm.), Lietuvos kariuomenės karininkai 1918-1953. IV t. Vilnius: Spauada, 2004, 242-243
34. Birutė Kulnytė (red. kom. pirm.), Lietuvos kariuomenės karininkai 1918-1953. V t. Vilnius: Spauda, 2005, 271.
35. Birutė Kulnytė (red. kom. pirm.), Lietuvos kariuomenės karininkai 1918-1953. II t. Vilnius: Petro Ofsetas, 2002, 156.
36. Birutė Kulnytė (red. kom. pirm.), Lietuvos kariuomenės karininkai 1918-1953. VIII t. Vilnius: Spauda, 2008, 65-66.
37. Birutė Kulnytė (red. kom. pirm.), Lietuvos kariuomenės karininkai 1918-1953. VI t. Vilnius: Spauda, 2006, 128-129.
38. Birutė Kulnytė (red. kom. pirm.), Lietuvos kariuomenės karininkai 1918-1953. VII t. Vilnius: Spauada, 2007, 341.
39. Birutė Kulnytė (red. kom. pirm.), Lietuvos kariuomenės karininkai 1918-1953. VIII t. Vilnius: Spauda, 2008 244-245.
40. Birutė Kulnytė (red. kom. pirm.), Lietuvos kariuomenės karininkai 1918-1953. VII t. Vilnius: Spauada, 2007104-105
41. Ten pat, 154.
42. Gytis Ramoška Lietuvos aviacija. Kaunas: Šviesa, 2009, 67.
43. Jonas Mikėnas Gyvenimo skrydis. Kaunas: Plieno sparnai, 1994, 51.
44. Mikėnas, 57.



Literatūra ir šaltiniai:



1. Įsakymas Lietuvos Kariuomenei, Kaunas, 1934 m. liepos 10 d. Nr. 60.
2. Jankauskas Vidmantas Nepriklausomos Lietuvos generolai. I dalis. Vilnius: Vilniaus dailės akademinė leidyklą, 1998.
3. Jurevičienė Aušra, „Profesorius Augustinas Voldemaras.“ Kn. plk. ltn. dr. Gintautas Surgailis (sud.), Lietuvos krašto apsaugos ministrai ir kariuomenės vadai. II tomas. Vilnius:Krašto apsaugos ministerija, 2008.
4. Laurinaitis Martynas Jonas (sud.), Kareivis - Lietuvos gynėjas: Lietuvos kareivio knyga. Kaunas: Vyriausiojo štabo karo mokslo valdyba, 1926.
5. Kulnytė Birutė (red. kom. pirm.), Lietuvos kariuomenės karininkai 1918-1953. II - VIII t. Vilnius: Spauda, 2002-2008.
6. Lietuvos valstybės laikinosios konstitucijos pamatiniai dėsniai. Vilnius: Lietuvos Aidas, 1918, nr. 130(178).
7. Lietuvos valstybės konstitucija. Kaunas: Valstybės žinios, 1922, nr. 100(179).
8. Lietuvos valstybės konstitucija. Kaunas: Valstybės žinios, 1928, nr. 275(1178).
9. Maksimaitis Mindaugas Lietuvos valstybės konstitucijos 1920-1938 metais. Vilnius: Žaltvykslė, 2008.
10. Musteikis Kazys Prisiminimų fragmentai. Londonas: Nida Press, 1970.
11. Pyragius Jonas Kovosiu kol gyvas. Kaunas: Plieno sparnai, 1993.
12. Ragauskas Aivas ir Miknys Rimantas (sud.), Lietuvos Steigiamojo Seimo (1920-1922 metų) narių biografinis žodynas. Vilnius: Vilniaus pedagoginio universiteto leidykla, 2006.
13. Raštikis Stasys Kovose dėl Lietuvos. Vilnius: Lituanus, 1990.
14. Švoba Jonas Seiminė ir prezidentinė Lietuva. Vilnius: 1990.
15. Vaičenonis Jonas Lietuvos kariuomenė valstybės politinio gyvenimo verpetuose (1927-1940). Vilnius: Versus Aureus, 2004.





Asmenybės

Spauskite foto
A.Gustaitis
J.Dobkevičius
S.Darius
S.Girėnas
F.Vaitkus
Z.Žemaitis
R.Marcinkus
L.Peseckas
J.Pyragius
B.Oškinis
P.Motiekaitis