Parašiutas ir įspūdžiai iššokus



Kol žmogus tik svajojo apie skraidymą, bet pakilti nuo žemes negalėjo, nebuvo pavojaus ir pulti iš aukščio. Tuomet nereikėjo ieškoti priemonių apsisaugoti nuo per greito puolimo ir jo pasekmių. Bet žmogaus amžių troškimas pasikelti į dausas pasiektas, jis sugebėjo pakilti nuo žemes į orą Ir čia atsirado pavojus pulti žemėn. Todėl reikėjo surasti priemones, saugojančias nuo per greito puolimo pasekmių. Ir juo dažniau pradėjo pasikelti, juo labiau teko rūpintis apie tų priemonių suradimą. Tas ieškojimas tebesitęsia ir dabar, nes norima surasti toki būdą ar priemonę, kuri visiškai garantuotų žmogui gyvybę ir jo skraidomajam įtaisui nepriklausomai nei nuo aukščio, nei nuo kitų visokiu aplinkybių bei sąlygų.
Atsižvelgiant į tai ką žmogus spėjo pasiekti oro nukariavimo srityje netenka abejoti, kad tos priemonės surastos bus. Iki šiol tokių priemonių, kurios duotų visišką garantiją, dar nėra. Yra tik pakankamai patikimas prietaisas prie tam tikrų sąlygų. Tai yra prietaisas, sumažinantis kurio nors kūno puolimo greitį, vadinamas parašiutu.
Jei tikėti rastiems pažymėjimams Pekino archyvuose, kad ten 1306 m. per karaliaus Fo-Kien vainikavimo iškilmes buvo šokinėjama tam tikru prietaisu nuo bokšto šventės dalyvių palinksminimui, tai galima būtų manyti, kad parašiutas jau yra senas. Bet tikrus davinius apie jo idėjos atsiradimą randame daug vėliau, būtent 1500 m. Leonardo - da - Vinci brėžiniuose. Apie šio projekto įvykdymą ir bandymus L-da-Vinci niekur neužsimena: turbūt jų ir nedarė.
Bent 100 metų vėliau, italas Fauste Verangio aprašinėja, kad jis pats 1617 m. nušokęs nuo bažnyčios bokšto Italijoj, bet anglų istorikai tą neigia ir tvirtina, kad tas šokimas buvo padarytas Londone. Dar vėliau, būtent 1777 m. J.Mongolfiere nušoko nuo savo namo (Annonay) Prancūzijoje. 1783 m. Sebastien Lenormand su skėčiais iššoko iš antro aukšto. Bet tik išradus balionus parašiuto klausimas pasidarė opus: juo pradėta rūpintis, tobulinti ir padaryta toj srityj daug įvairių tyrinėjimų ir bandymų. Tik 1797 m spalių m. 22 d prancūzas aeronautas Jaques Garneren ryžosi padaryti šokimą iš baliono 1000 mtr. aukšty.
Nors balionų laikais parašiutus aeronautai vežiodavosi su savim, bet kad kas nors ištikus nelaimei ore būtų jais pasinaudojęs savo gyvybę išgelbėjęs, negalima niekur užtikti. Turbūt niekam ir neteko.
Parašiutas daugiausia tik tebuvo priemonė rodyti žmonėms šiurpulingus šposus, už ką, žinoma, rinkdavo nuo žiūrovų pinigus.
Dabartiniais laikais parašiutas principe liko toks, koks buvo ir seniau, tik daug tobulesnis ir pritaikintas dabartinio skrajojimo reikalavimams. Jų yra visokių firmų bei konstrukcijų ir vienas nuo kito nedaug kuo skiriasi. Pagal veikimo būdą parašiutus galima suskirstyti šitaip;
1) automatiško veikimo, atsidarąs iššokus iš lėktuvo be žmogaus pagelbos;
2) atsidarąs iššokus ir patraukus tam tikrą rankeną ir
3) sujungti abu atsidarymo budai. Reiškia, galima pagal norą vartoti vienas arba antras būdas, vadinasi, neatsidarius automatiškai, galima atidaryti patraukus rankeną.
Mūsų laikų parašiutai jau įgijo aviacijoj pilietines teises ir kai kurtų valstybių aviatoriai be parašiuto visai neskraido, nes tik jų dėka daug šimtų lakūnų išgelbėjo savo gyvybę. Amerikoj net yra įsisteigęs parašiutais nuo mirties išsigelbėjusių klubas, kuriame garbingą vietą užima žinomas lakūnas Lindbergas, nes jam parašiutas net keturius kartus yra dovanojęs gyvybę.
Mūsų lakūnai ilgą laiką skraidė be parašiutų. Gaila. Pažvelgęs visai netolimon praeitin rastum atsitikimų, kad jie buvo reikalingi ir nėra abejonės, kad kaip kam būtų patarnavę, bet jų nebuvo.
1927 ir 1928 m. pradėjus, tik šiais 1929 m. mūsų aviacija jau pakankamai aprūpinta „Heinecke“ ir „Salvatori“ parašiutais.
Ir štai šių metų birželio mėn. 20 dienos nelaimingo įvykio akivaizdoj parašiuto dėka mes turime savo tarpe karo lakūną kapitoną Garolį.

Čia pat trumpai noriu papasakoti savo įspūdžius, turėtus pirmą kartą šokant su parašiutu. Bet pirmiau apie tai, ką aš žinojau ir ką maniau prieš šokdamas.
Pirmų pirmiausia gerai susipažinęs su parašiutais įsitikinau, kad gerai paruošto parašiuto neišsiskleidimo galimumas yra labai mažas. Iš to, žinoma, seka, kad šokdamas aš neatsidursiu daug didesniame pavojuje už paprastam gyvenime atsitinkančius pavojus. Jei jau galvoti apie visus nelaimingų atsitikimų galimumus, tai vargu bau rastųsi daug atsitikimų, kada žmogus gali būti visai ramus... Sakysim, plaukiant laivu, važiuojant traukiniu, automobiliu, motociklu, jojant, ir iš viso kitose, visai nekaltose gyvenimo apystovose, niekas gi nuo nelaimės jokios garantijos neduoda. Juk žinoma daugybės atsitikimų, kai žmogų ištinka nelaimė kaip tik ten, kur jos mažiausiai laukia.
Vadinasi, šoku su parašiutu... O parašiutas gi ir yra apsisaugojimo priemonė nuo nelaimingų atsitikimų.
Taigi dar tebebūdamas žemėj jaučiaus labai patenkintas, kad turėsiu galimybę išmėginti tą ką daugelis aviatorių jau senai išbandė ir kitiems papasakojo arba aprašė. Be to, man, kaip daug skraidančiam ir reikalas vertė pažinti tą jausmą, nes kai nelaimėj reikės šokti, jau ne laikas bus tada apie tai galvoti. Be to man pirmajam mūsų aviacijoj teko laimė padaryti taip įdomią kelionę iš padangių į žemę. Tai buvo 1928 m. sausio mėn. 26 dieną tarp 10,55 ir 11,15 val.
Visai gerai nusiteikęs, su parašiutu ant nugaros, sėdau į lėktuvą. Pakilom, skridom ratu, pamažu artinos laikas, kai reiks šokti. Kad vėjo nešamas pataikinčiau nutūpti aerodromo ribose, turėjau praskristi aerodromą, o paskui iššokti. Žinoma, laiko tebuvo nedaug ir visokios mintys bei jausmai maža mane bejaudino. Aerodromas arti ir skubu lipti iš lėktuvo sėdynės, kad laiku būčiau pasiruošęs šokti. Delsti nėra ko. Negi skraidysi ir galvosi: lipti ar ne, kai žinai ir matai, kad žemėje stovintieji draugai kartu ir gausingai esantieji aerodrome svečiai žiūri į viršų galvas išvertę ir laukia atsiskiriant manęs juodu kamuoliu nuo lėktuvo. Negi lauksi?.. —
Perspėju valdantį lėktuvą lakūną ir rituos lauk. Tiesa, nevisai malonus jausmas kutena, bet lipu ir stoju viena koja ant sparno, o antrą statau į įlipimo laiptelį. Reikia pastebėti, kad išlipus iš lėktuvo labai lengva laikytis šone įsikibus. Vadinasi, stoviu šalia lėktuvo ir žiūriu į lakūną. Jis atrodo labai ramus ir šypsosi. Žiūriu į žemę: ji gana toli, už 600 metrų. Šokimo vieta taip pat toli, nes turiu iššokti perskridęs aerodromą, o dabar tik jo pradžia. Tikrinu paskutinį kartą automatiškai atidarančią parašiutą virvutę, kad nebūtų kur nereik užkliuvusi, nes nuo jos veikimo pareina mano parašiuto atsidarymas. Kad ir nedaug laiko kol šoksiu, bet tas laikas nuobodžiai lėtai tęsiasi ir visokios mintys (žinoma, labai greitos), veržiasi galvon; aš stengiuosi jų neįsileisti ir noriu visai nieko nemanyti, bet nemanyti ne taip jau lengva.
Atsidarys, neatsidarys?... Atsidarys! Stengiuosi save įtikinti ankstybesnėmis, ramiose apystovose padarytomis, išvadomis. Na, jeigu ir neatsidarys.. Tvirtai pasikabinu viena ranka, o kojas paleidžiu. Liko paleisti ranką ir. gal neatsidarys... Žemė toli, kol ją pasieksiu, suskubsiu pagalvoti tai, ką norėčiau galvoti...



Atleidžiu ranką ir... pajutau, kad po kojų tuščia, rodos į šalto vandens duobę smunku. Oro lyg nebūtų, bet tuščia bedugnė. Tuo laiku, tarytum šmėkla, juodu šešėliu virš galvos praūžė kriokdamas lėktuvas. Darosi trošku ir norisi įkvėpti kaip galima daugiau oro. Tai pats bjauriausias momentas ir tik toj akimirkoj pasidarė aišku, kad lėktuvui jau pasakyta sudiev. Aplinkui tyla — žavėtina tyla. Jaučiu ant nugaros lyg gyvatė, šiaurendama iš lizdo šliaužia. Gal vėjas? Bet ne, tai parašiutas rangosi iš savo krepšio. Kaip bebūtų trumpas tas laikotarpis, bet aš puikiai jaučiau ir įvertinau tą pirmąją daug žadančio reiškinio kibirkštį. Staiga kana kas už apikaklės pastvėręs stipriai papurtė ir virš galvos pasirodė didžiulis skėtis. Keletą kartų pasitabalavęs į šonus, vis lėčiau ir lėčiau supamas, matau virš galvos gražiai išsipūtusį ir nuo oro spaudimo virpantį parašiutą.
Kažin kur toli lėktuvas daro posūkį, matyti lakūnas nori pasigerėti laimingai žygiuojančiu žemėn jo buvusiu keleiviu. Žiūriu žemyn: žemė dar toli, bet puolimo nesijaučia, — galima pamanyti, kad pakibai ant neregimo kablio.
Dairydamasis į visas puses rankom atleidžiu vieną diržą ir galvoju, kur reiks tūpti. Pavėjui prieš mane didelė lygi aerodromo pieva. Lygus, malonus vėjelis šiurena iš apačios į viršų, - tai oras kuris liekas, man slenkant žemyn. Bežiūrėdamas pastebėjau, kad pradžioj pamažu, o juo tolyn, vis greityn ir greityn žemė bėga į mane. Skuba. atleidžiu dar vieną diržą, griebiu dešine už paskutinio diržo sagties ir laukiu žemės.



Staiga kojom atsitrenkiu į žemę, bet neišsilaikau ir griūnu. Visi diržai paliuosuoti, tik aš, storais kailiniais apsivilkęs, negaliu iš diržų išsinerti ir vėjo pučiamas parašiutas velka mane per balą.
Pagrėbęs už virvių atsistoju, noriu atlaikyti, bet vėjas pasirodo stipresnis ir vėl mane paverčia. Vežamas per balą šiaip ne taip išsineriu iš diržų ir paliuosuotas parašiutas čia pat sudrimba.
Keliuosi iš balos dar linksmesnis, kaip sėsdamas į lėktuvą ir purtindamasis nuo tekančio vandenio sutinku linksmai kvatojančius atbėgusius pasitikti draugus.

Oro žvalgas kpt. Morkus.


Ištrauka iš knygos: Jonas Pyragius (red.) „Mūsų sparnai. Lietuvos aviacija 1919-1929“ 109-114 psl. Kalba netaisyta.

Asmenybės

Spauskite foto
A.Gustaitis
J.Dobkevičius
S.Darius
S.Girėnas
F.Vaitkus
Z.Žemaitis
R.Marcinkus
L.Peseckas
J.Pyragius
B.Oškinis
P.Motiekaitis